Nuslysta žvilgsnis praeities lobynais,
sustoja ties akimirkom brangiom,
kada myluoju vakarais vėlyvais
mintis, atklydusias iš niekur. Prabėgom

paglostau plaukus žavesiui vaikystės –
ji laumžirgiu praskrido mėlynom lankom,
jaunystė tarsi stirna nuliuoksėjo,
branda iš paskos bėga paskubom...

Be priekaištų palydžiu tai, kas buvo,
su padėka priimsiu, kas dar bus –
tik laikas suteikia jausmams sodrumo 
tarsi Pigmalionas, tobulinęs mus...
                        ----------
... kaip greitai temsta. Vėl švininės dienos 
pilkom rūkų drobulėm užgulė mintis...
Klajosiu atmintim tarsi vaiduoklis, vienas,
kol žaizdos, kur dar gelia, viltimis užgis.