Popieriniais laivais vėl atplauks tylūs žodžiai,
lis giesmėm iš žvaigždėto dangaus,
ir kad Viešpats nužengia, atrodys,
į pat širdį ir dvasią žmogaus.

Baltos burės nežemiško grožio
vėl į tolius keliauti jį šauks,
jam po kojom šniokš bangos, kris rožės,
laimins žvilgsnis beribio dangaus.

Ir dingosis, kad šneka jam vėjai,
seka pasakas marių vilnis,
šitaip plaukė, šitaip tūkstančiai ėjo
į svajonių saulėtas šalis.

Jiems gražesnio pasaulio reikėjo,
jiems reikėjo, Kūrėjau, tavęs!