nukrisk gaivinančiu lašu į mano sielą
išdžiūvusią nuo ilgesio
geidžiu
tavos skaidrios ramybės
guodžiančio pavėsio
tylėjimo prasmės
tarp rėkiančių minčių
prabėki saulės spinduliu pro temdantį šešėlį
kai šaltį stingdantį jaučiu
priglausk su atjauta
kada nebegalėsiu
pakelt savos naštos
ant silpstančių pečių
praskrisk stiprybės teikiančiu paguodos vėju
jei nebeturėsiu
net mažo to,
ką šiandien dar turiu
jei nevilty visus ginklus sudėsiu
sakydamas –
daugiau nebegaliu
tu neapleisk manęs
kalbėk su manimi
kad tiktai aš girdėčiau
į praeitį nutolstančius būties žingsnius
girdėsiu tik tave
ir nepaliaujamai kuždėsiu –
mano viltie,
tiktai tavim tikiu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-03 20:12:01
iškalbingas tikėjimas, sodrios, įtikinančios eilės...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-11-03 19:59:18
Gražūs norai, viltys ir tikėjimas...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-11-03 09:43:54
...jausmingai lyg dildele, puiku...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-11-03 08:39:28
Giliai į širdį krintantys žodžiai.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-03 07:51:56
Nuostabus tikėjimas.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-11-02 22:26:18
Gerai, kai yra kuo tikėti.
Tačiau kuo didesnis tikėjimas ir pasitikėjimas, tuo daugiau skaudžių šukių jam dužus...