Ištylėsiu tave —
Tam, kad Dievas manųjų jausmų neišjuoktų.
Keistas šitoks nešiojimas
Be šešėlio minties pasiimti.
Man pakanka sapnuos
Kad it vėjas odos šiurpą švelniai nuglostai,
Kad tarpupirščiuos lieka
Iš saujos pažirusios džiugesio smiltys,
Pakylėjimo nuotaikos, likusios cukrumi
Lūpų kampučiuose,
Krislas to,
Ką lašai iš nuliūstančio žvilgsnio išplovė,
Sutankėjusio pulso,
Kurs iš mano gelmių vos atminus tave nesulaikomai plūsta,
Nes būties paslapčių aš einu į tave
Tarsi būtum šventovė.
Akys vilktos migla.
Ne, aš netariu tavojo vardo.
Tam, kad niekas — net Dievas — iš mano jausmų nesijuoktų.
Neaptiksi ir tu, kad esybė mana nepagydomai serga,
Nes kalbėti galiu, 
O tylėti tave jau išmokau, iki nebylumo išmokau.
Ne todėl, kad esi mano nuodėmė,
Kad šis jausmas — kvailiojimo pokštas.
Aš bijau, kad iš sielos nedingtų
Žydėjimo plazdančios nuojautos,
Kad pats Dievas, per garsiai iš mano jausmų nusijuokęs,
Į šukes nesuskaldytų,
Abejonių tulžim netikri pažadai neužnuodytų.