Lietinga liepa varva medumi,
Raudonos šiurpės vakarais
Lyg jonvabaliais dega.
Aš išėjau tau nepasakiusi sudie,
Aš išėjau perskėlusi pusiau
Raudono vakaro miražą.
pajuodo vakarėjantis dangus,
Skliaute žvaigždė tava prigęso,
Kol pagaliau visai išblėso tarsi žarija,
Kol pagaliau žolė sugėrė rasą.
Pasaulis rodos nusisuko nuo tavęs
Ir mes tarsi erdvėlaiviai nutolom.
Per pus pasidalino visata
Į du krantus, mus skyrė toliai.
ūkei lyg vilkas naktyje,
Kol pilkos ūkanos užklojo gaivią vėsą.
Delčia jau prausėsi rūkuotam ežere,
Širdis ne lyg drugys spurdėjo.
Ji veržėsi į šviesą iš tamsos,
Ji blaškėsi tarsi rudens vienišius vėjas.
Ji skendo sumaišties rūke,
Paklydę mintys labirintuose užstrigo.
Ar kas galėtų būt blogiau nei mirt nežinant,
Kad sugrįši tu dar čia,ar kas galėtų 
Būt sunkiau ,negu suprast, 
Kad laimė, tau akimirksniu išslydo.