Puodelyje neišgerta kava
ir cigaretė, smilkstanti iš lėto.
Ir rožė – ne raudona. 
Geltona.
Kad net tylėdama kalbėtų.

Tiek liko tau išėjus –
šuoras stingdančios žvarbos,
šviesos ruoželis nuo pravertų durų.
Nedrįstu uždaryt – o jei staiga
sugrįši... juk stebuklų būna... 

Geltona rožė – lūžtanti viltis,
po mano saule nebėra jai vietos.
Pamiršiu.
Rausiu kančią dantimis.   
Iškęsiu,                                                                                                      
nors iki alpulio skaudėtų.
           --------------               
Garuojanti puodelyje kava,
raudonas vynas,
nuotrauka, kur šokam valsą lėtą,
tarp pirštų krinta draiskalais,
palikus tuščią vietą.

Ant stalo rožė –
tobulai balta. Viena 
Kaip aš.
Netrikdomai šalta
lygtai gyvybės neturėtų.
Širdim kieta tarsi suaižėjus uola –

– kad niekas
jos sužeist nebegalėtų.