Išpažintis

Santrauka:
Taip man būna – apie pusę metų nieko nerašai, tik staiga kažkas trinkt į galvą – ir išsivynioja ištisas daugiau nei penkių puslapių apsakymas „word“ formatu.
Dar vienas kūrinukas pusiau kriminaline tematika. Kažkas toje pasąmonėje glūdi, kas tiksliai – pasakyti negaliu, nes nežinau.
Tad kelkimės į saulėtąją Italiją! Nors trumpam.
Džiuzepė Monseratis-Kulka

Esu Džiuzepė Monseratis. Esu jau senas. Gimiau dar Benito Musolinio valdomoje Italijoje, 1937 metais. Taigi man šį rudenį sueis...o, tu Viešpatie brangus... jau 80ǃ Greit gyvenimas, tiesiog kaip vėjas pralėkėǃ Nė nepajutau, dievaži...
Mano tėvas, paprastas batsiuvys, gimęs dar anais, šiuolaikinei žmonių kartai neatmenamais ir nebesuprantamais laikais, sakydavo man, savo vyresnėliui sūnui: „Džiuzepe, žinok, ko nori iš gyvenimo, ir jis tau atsiskleis visu savo grožiu. Siek savo svajonių ir jos būtinai išsipildysǃ“ Tuomet įbrukdavo man į saują kelias monetas ledams. Suprantama potekstė? „Siek gyvenime turtų, būki turtingasǃ“ – šitaip mano vaikiškos smegenys visa tai iššifravo. Pinigai – štai kur didžiausia laisvė ir polėkisǃ
Tik kur jų išpešti pokario laikų Italijoje, po tokios baisios pasaulinės sumaišties bei suirutės? Laimei, gyvenau Sicilijos saloje, Mesinos mieste, kur gyvavo mafija.
 
Tie vyrukai užsukdavo ir į tėvo dirbtuvę. Dažnai jiems batai plyšdavo kažkodėl... Kartą ar dukart per pusmetį aplankydavo, kiekvieną sykį vis kiti. Bėgdavau jų pasižiūrėti, vos pamatęs per langą, kad ateina (dirbtuvė buvo vienoje siauros gatvelės pusėje, o butukas, kuriame gyvenome – kitoje). Kokie jie man buvo gražūsǃ Visada tvarkingi, glotniai susišukavę plaukus, skrybėlėti... Ir dosniai jie sumokėdavo mano tėvui už darbąǃ Vietoje paprašytų 50 lirų paklodavo visą šimtąǃ Namie po jų vizito vykdavo tikra šventė, su turguje pirktais džiovintais abrikosais, datulėmis bei mamos iškeptu šokoladiniu pyragu. Hmmm, tiesiog pasakaǃ
 
Gal mano gyvenimas ir būtų pasisukęs dorovingais keliais, jei nebūtų įvykę to... Buvo man jau beveik 19, pats jaunystės patrakimas, nerimastingumas... Einu aš gatve, šiltas vasaros vakaras, dar nesutemę. Ir matau – netoliese, tarpuvartėje, prirėmęs prie sienos, kažkoks vyriškis moterį glamžo. Jauną moterį, gal tik dvejais metais už mane vyresnę. Na, manau, glamžo tai glamžo, jų reikalas, suaugę žmonės juk. Bet pastebėjau, kad kažkaip labai šiurkščiai jis ją ten... Ir mergina ėmė šaukti: „atstok, gyvuly, ats...“
Man to pakako.
– Ei, kas čia vyksta? – priėjęs tariu.
Vyriškis grįžteli.
– Dink iš čia, mažvaikiǃ Bėk pas mamytę pienelio gertiǃ
– Bet panelei nepatinka, ką jai darote, – neatstoju aš.
– Sakiau – dink iš čia, jei nori gyvas likt...
– Bet...
– Na, mažvaiki, prisiprašei, – įsiutusiu balsu surinka jis ir puola mane, vienu kumščio smūgiu partiesia ant žemės ir užgriūna visu kūnu, kibiais pirštais siekdamas mano kaklo. Dar akimirka kita – ir būtų manęs jau nebelikę šiam gražiam pasauly. Tačiau, laimei...
 
Pokšt – nuaidėjo šūvis iš mano pistoleto. (Tėtis jį man pilnametystės proga, tarsi kažką nujausdamas, padovanojo). Kažin kaip sugebu jį išsitraukti iš dėklo prie juosmens, įremti į šoną užpuolikui ir paleisti kulką. Šūvis perskrodžia jam širdį ir plaučius, ant mano drabužių teka lipnus kraujas, mergina stovi šalia ir klykia, užsidengusi ausis... Jau aplink ėmė žiopliai rinktis. Nebepamenu, kaip uždusęs atsistoju, išlindęs iš po lavono (taip, aš jį – negyvai, vienu šūviu patiesiauǃ), tik jau pamenu, kaip, šiek tiek apsivalęs kraują, laikau ją glėby ir kuždu:
– Nusiramink, viskas gerai... Daugiau jis nebeskriaus tavęs... Kuo esi vardu?
Ji kūkčiodama atsako taip pat klausimu:
– Ar tu žinai... ką tu nužudei?
– Taip. Žmogų nužudžiauǃ
– Ne tą... turėjau omenyǃ Tai Sebastijanas Bartolomėjusǃ
– Palauk, Bartolomėjus, Bartol... Kažkur girdėta pavardė. Lyg ir iš žinių per radiją. Ar jis koks diktorius?
Ji nusijuokia pro ašaras.
– Gerai būtų... Tai, – ji parodo pirštu į šalimais tįsantį kūną, – įtakingo Mesinos bankininko sūnus. Jo tėvas su mano tėvu reikalų turėjo. O aš vardu Matilda.
 
Šitaip aš susipažinau su garsiojo ir galingojo Mesinos Cosa Nostra vado, dono Čezarės Cionio dukra. Kita vertus – įsigijau mirtiną priešą, vyro, kurį nušoviau, tėvą. Bankininką Mikelę Bartolomėjų...
O vėliau vyko teismas, teko ir kelias savaites areštinėje pasėdėti. Bet gavau lygtinę bausmę – dukrelė, aišku, papasakojo tėveliui, kaip ją gyniau, užsistojau, koks pasirodžiau drąsuolis ir t. t. Tasai pinigais papirko teisėją. Dar po kiek laiko aš Matildą vedžiau.
Ji man iki šiol supykusi prikiša, kad jeigu ne ji, tai aš būčiau niekas – kalinėčiau batus kokiame nors skersgatvy. Dalis tiesos čia yra. Bet, dievaži, ir man reikėjo parodyti daug išminties, gudrumo, net įžūlumo bei žiaurumo, įsitvirtinant vadinamajame nusikaltėlių pasaulyje, įgaunant reputaciją, autoritetą. Ypač po dono Čezarės mirties. Jis sūnų neturėjo nė vieno – dar viena man palanki aplinkybėǃ – ir visą savo sukauptą turtą paliko dukrai ir man, savo žentui. Kažkaip sugebėjau aš tą turtą išsaugoti ir dar daugiau jo prikaupti. Nesakau, kad buvo lengva, oi ne, tikrai neǃ Laviruoti reikėjo ir tarp vienų, ir tarp kitų, tarp teisėsaugos ir mafijos klanų. Ypač daug problemų buvo su šeimomis iš Palermo, nepasidalinome įtakos zonų. Sala, palyginus, maža, o gyventi juk visiems reikėjo. Mezgiau tvirtesnius ryšius ir su žemynine Italijos dalimi, su Redžu ir Kozenca. Laikui bėgant, saitai net iki Salerno bei Neapolio nusidriekė. O nuo ten ir pati sostinė Roma buvo nebetoli.
Pagrindinis mūsų verslas buvo... Oi, kas čia? Širdis, širdis greit stuksenti ėmė... Oi, skaauuudda... Nejaugi mirštu? O, gerasis Dieveǃ
 
Kunigas Tėvas Pjetras

Esu Mesinos katedros klebonas. Mano kilmė ir tapatybė, geriau pasigilinus – gana keblus ir sudėtingas dalykas... Reikalas tas, kad mano tėvai – iš skirtingų šalių. Tėtis – prancūzas, o mama – italė. Susipažino jiedu studijuodami Sorbonoje, Paryžiuje. Susituokė taip pat ten, po kiek laiko atsiradau aš. Buvo 1970-ieji. Iki penkerių gyvenimo metų su tėvais gyvenau šalia Sorbonos universiteto.
Šeimoje daugiau bendraudavome prancūzų kalba. Tačiau retkarčiais, kai tėveliai susipykdavo, motina imdavo šaukti ant tėvo savo gimtąja kalba, gestikuliuodama ir visaip mojuodama rankomis. Tėtis jai atšaudavo prancūziškai. Aš tuomet gerokai sutrikdavau – kuria gi kalba man šnekėti? Žinojau, kad jiedu greitai susitaikys, apsikabins ir pasibučiuos, bet tas kalbų dvilypumas sąmonėje išliko. Iki šiol itališkai kalbu su šiokiu tokiu prancūzišku akcentu, dėl to Mesinos parapijiečiai nepiktai iš manęs pasišaipo, sako, jog man, neva, meška liežuvį numynė.
 
Kaipgi tapau kunigu? Vis dėlto, nors pradžioje ir gerai sugyveno, bet tėvai vėliau išsiskyrė... Man buvo dešimt. Mudu su motina persikėlėm gyvent į Romą, Amžinąjį Miestą, ant Septynių kalvų. O čia pat juk ir Vatikanas su popiežiumiǃ
Nežinau, kiek čionai įtakos turėjo patsai Jėzus Kristus, tik Jis vienas ir gali tai žinoti, bet, mano galva, mane labai paveikė popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybė ir nuoširdi, atsidavusi tarnystė žmonėms. Jis tuomet, kai aš augau ir brendau, dar buvo vos pradėjęs popiežiauti. Karolis Voityla, lenkas, žmogus iš už Geležinės uždangos kažkur Vokietijoje... Mes beveik nieko apie jį nežinojome, tik matėme, kad katalikų bažnyčia atgimsta jo vedama. Menu jo Urbi et Orbi per Velykas ir Kalėdas, kuomet sakydavo palaiminimus bei palinkėjimus beveik visomis pasaulio kalbomis... Būdamas paauglys, įsitraukiau į savo vietinės parapijos veiklą, galvą tuomet pirmą kartą apšvietė mintis, kad noriu tapti kunigu. Baigiau seminariją, buvau dvasiškos vadovybės siuntinėjamas dirbti po visą Italiją, kol prieš penkerius metus atvykau į šią nuostabią Sicilijos salą ir Mesinos miestą joje.
 
Kažkas beldžiasi į laukujes mano klebonijos, kur dabar esu, duris. Skubu atidaryti.
Už jų stovi jauna, daili panelė. Iš jos lūpų staiga pasipila italų kalbos žodžių srautas, panašus į mano jau minėtą srautą iš mamos lūpų.
– Oi, mielas kunige, mūsų gerasis klebone, kaip gerai, kad jus užtikau... Galvojau, kad nerasiu, bet radau... Nesitikėjau surasti, jūs gi daug veiklos turite... Ačiū gerajam Viešpačiui... Aš... aš... – ji užsikirto. Tuo pasinaudodamas, tariau:
– Nusiraminkite, paneleǃ Kas atsitiko?
 
Aš ją pažinau. Ne iškart, bet pažinau. Iš daugybės sekmadieniais per Mišias matomų veidų šitas – pats išraiškingiausias.
 
– Aš Berta. Berta Monserati. Džiuzepės...
– Žinau, kas jūs tokiaǃ – gal šiek tiek ir grubokai pertraukiau aš ją. – Tad kas nutiko?
– Senelis, mano mielasis, gerasis senelis mirtimi vaduojasi, prašo kunigo, nori išpažintį atlikti ir Ligonių patepimą gauti. Sakė: „Atveskit man Tėvą Pjetrą, tik jam vienam ir noriu širdį, kurią dabar taip man diegia, atverti, viską išsakyti“... Ar galite šiuo metu, dabar, pagelbėt?
 
Aha, štai koksai dalykas, pasirodoǃ Didįjį mūsų miestelio mafijos vadeivą, Monseračių klano galvą Viešpats pas save šaukiasi Paskutiniajam Teismui. Na, ką gi, teks keliauti, pagelbėti jam... Iki vakarinių mišių, kurias aukosiu, dar geros dvi valandos. Turiu spėti.
– Gerai. Eime. Tik pasiimsiu reikalingus daiktus, – atsakiau Bertai.
 
Apie mafiją ir jos vadus, įvairius klanus bei atšakas pas mus Italijoje šnabždamasi puse lūpų. Niekas garsiai apie tai nekalba, išskyrus gal prokurorus, policijos komisarus ir žurnalistus. O konkrečiai apie Džiuzepę... Ateidavo jisai į mano aukojamas mišias sekmadieniais, ateidavo... Savo senutės žmonos ir visos svitos lydimas. Atsisėsdavo visuomet vienoje iš pirmųjų eilių, dešinėje pusėje, žvelgiant nuo altoriaus.
Kartą, man dar vos tik spėjus čionai atvykti ir apšilti kojas, turėjau su juo rimtą susikirtimą. Buvo taip: sakau pamokslą, kažką apie Dievo gailestingumą Jo įsakymo „Nežudyk“ kontekste postringauju, staiga pajuntu dūmų kvapą. „Negi gaisras koks bažnyčioj kilo?“ – spėju pagalvoti. Bet ne, pasirodo, donas Džiuzepė havanietišką cigarą užsirūkė, pučia aitrius dūmus iš burnos... Kažkas ten jam mano pamoksle nepatiko... O aplinkui žmonės net kosėti ėmėǃ Apsaugininkai pabijojo savo vadui cigarą ištraukti ir užgesinti.
Padariau tai aš. Farsas kažkoks išėjo, kai priėjau prie jo, griebiau rūkstantį cigarą jam iš dantų, sakydamas: „Gerbiamas Džiuzepe, esate Dievo namuose, o čionai rūkyt negalima. Jeigu norite, eikite lauke parūkykite, tenai jums niekas netrukdysǃ“ Senį tarsi stabas ištiko, stovi išsižiojęs, iš vietos nė krust. Jis jau tuomet galbūt vos širdies smūgio negavo, kažkaip dar gebėjo atsilaikyti... Geras posakis yra: „kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Pademonstravome abu savo tvirtus, principingus charakterius...
Po ano sekmadienio jisai apie pusę metų bažnyčioj nesirodė, griežė dantį ant manęs, net per vietinę spaudą bandė šmeižti, kažko jo šnipeliai mano praeity ieškojo... Bet vėliau atlyžo, matyt, savo plačios giminės perkalbėtas, vėl ėmė lankytis sekmadienio mišiose, net dosnesnes pinigines aukas aukodavo. Tačiau savo juodosios veiklos, aišku, nemetė.
Tokie prisiminimai mane lydėjo, kai su Berta pėsti keliavome pas jos senelį. Kelio buvo apie pusę valandos.
 
... Iš tiesų – ką mes žinome apie žmogaus sielą? Kokiais keliais ji eina pas Dievą? Atminty kažkaip iškyla viena vieta iš Evangelijos, kur Kristui, jau kabančiam ant kryžiaus, vienas iš dviejų plėšikų sako: „Užtark žodį už mane, kai būsi Dangaus karalystėje“. O Kristus jam atsako: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien pats su manimi būsi Dangaus karalystėje, nes įtikėjai“...
 
Pasakotojas


Bertai ir tėvui Pjetrui priartėjus prie Monseračių namų, juodu už vartų pasitiko trys juodi, palaidi dobermanų veislės šunys. Sutrikę sustojo, tarsi galvodami – ką gi jiems dabar daryti: loti ar neloti? Nes vienas žmogus ir jo kvapas pažįstamas, o kitas – ne. Susižvalgė visi trys tarpusavy... Jau norėjo bent suurgzti, tik staiga išgirdo pažįstamą balsą:
– Rojau, Gojau, Mojau, tupėtǃ
Tie ir atsitūpė, nes neklausyti savo šeimininko, Antonijaus Monseračio, Džiuzepės sūnaus ir Bertos tėvo, negalėjo.
– Garbė Jėzui Kristui, Tėve Pjetraiǃ
– Per amžius, amen.
– Labai dėkoju, kad sutikote ateitiǃ Berta, dukrele, bėk, pažiūrėk, kaip ten senelis. Mes su kunigu paskui tave atskubėsime. Ak, jūs, manieji šuneliai, – tarė Antonijus, kai vienas jų lyžtelėjo jam ranką. – Žinote, Tėve Pjetrai, turbūt nebus jums naujiena, jei pasakysiu, kad šunys kartais yra už pačius žmones ištikimesni. Nors kalbėt nemoka... Tėvas irgi juos mėgsta, kasryt išeina su jais pasivaikščioti po šį kiemą. Tik šį rytą neišėjo, nes pernakt memuarus rašė... Kažin kokia keista manija jį apsėdo, sumanė savo gyvenimą aprašyti, visiems jau kalbėjo, kad to imsis. Vos pradėjo ir štai...
Jie jau buvo prie pat lauko durų, kai pro jas išpuolė Berta.
– Senelis pasiruošęs jus priimti, kunige. Gydytojas, tiesa, jam vaistų suleido ir jis dabar miegojo, bet turėtumėt susikalbėti.
 
Visi trys plačiais laiptais užlipo į antrą namo aukštą. Pjetras į Džiuzepės kambarį įėjo vienas.
Senis tįsojo baltame patale. Lyg ir vėl užmigo, rodos... Balta paklodė, antklodė, pagalvė... Kunigui Pjetrui iš pradžių buvo sunku įžiūrėti veidą bei plaukus, nes jie taip pat bolavo. Rankos – po antklode. Trinktelėjus uždaromoms durims, merdėjantis Mesinos mafijos vadas atmerkė akis.
– O, laba diena, tėve. Štai, kaip kartais pasisuka gyvenimas – nors jūs amžiumi man į sūnus tiktumėt, aš jus vadinu tėvu. Kažin kaip keista, ar ne? O šauniai jūs tuomet mane bažnyčioje pamokėt, iki šiol prisimenu. Nors sakoma: „jaunas seno nepamokys“, bet puikią, ganytojišką pamoką man davėt. Taip, kaltas esu...
Džiuzepė kalbėjo tyliai, beveik pašnabždomis, ir kunigas turėjo gerokai įtempti klausą, norėdamas viską gerai išgirsti.
– Man sakė, kad norėjote atlikti išpažintį...
– O taip... Mačiau patį Dievą, tokį gražų, jauno veido su diadema ant galvos ir baltais sparnais...
 
Pjetras bandė prisiminti visas girdėtas teologines žinias bei matytus paveikslus, kur vaizduojamas Kūrėjas.
– Ne, greičiausiai jūs matėte vieną iš Arkangelų... O pats Kūrėjas yra tarsi senelis su ilga, žila barzda.
– Iš kur gi jūs žinot, kaip Jis atrodo? Ką ta jūsų bažnyčia apskritai supranta apie tai? Oi, vėl širdį suspaudė... Palaukit... – Džiuzepė kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė oro. Sunkiai jis kvėpavo, visi plaučiai tarytum girgždėjo. Paskui pamojo kunigui ranka.
 
– Gal ilgų ceremonijų bei ritualų, kaip mūsuose priimta, nedarysime. Tiesiog sėskitės ant lovos pakraščio ir pasilenkite. Pats jau nebeturiu jėgų net galvai pakelti. Išsakysiu jums viską, ką šiame gyvenime pridariau blogo...
 
Ką jisai ten jam kalbėjo – istorija nutyli. Be to, ir atskleisti išpažinties paslaptį būtų negražu. Tik žmonės, dar tą patį vakarą susirinkę į Mišias Mesinos katedroje, pastebėjo, kad tėvas Pjetras – tarytum koks nesavas: tai bąla, tai raudonuoja, tai juokiasi, tai vos neverkia pačiose tam netinkamiausiose vietose, painiojasi, sakydamas žodžius.
 
Donas Džiuzepė Monseratis-Kulka mirė po dviejų dienų. Savo autobiografijos parašyti taip ir nesuspėjo. Liko tik trumpa pradžios ištrauka, pateikta šio teksto pradžioje. Patikėto Pasakotojui jo neišsenkančios Vaizduotės.
Feniksas Skrajūnas

2017-08-03 04:55:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2017-08-04 08:17:14

Kriminalinių elementų tai gal čia nelabai... tiesiog gyvenimo vingiai (idėja perspektyvi, būna dar ne taip susuktų peripetijų).
Pagrindinė mintis – ką mes žinome apie žmogaus sielą? Kokiais keliais ji eina pas Dievą? susekama nesunkiai.
Nediskutuojant, kiek tai nauja, ar stipriai trinktelėjo kūrybiškai ir nepakartojamai, parašyta neblogai, skaitydamas užsikabini (kas gi toliau). Džiugina ir rašto kultūra.
Visumoje yra taisytinų vietų. Vietomis gabalai nesurišti (turiu omenyje ne tris struktūrines dalis, bet apskritai minties vedimą). Sakinius taip dažnai baigti daugtaškiais – irgi požymis (juos dėlioti nesunku).