Kur stiklainiuose braškinės vasaros,
rezonuoja balsai šmėklų vakuumuose
ir suskimbčioja ties auskarais,
ir pavirsta baltais angelais.

Ant palangės sukrenta vapsvos.
Ir smauglys tau lyžteli skruostą
pirmapradį raudoną kaip obuolį.
Nepalikę šiandien savo postų,
jie nupuola bohemon iš nuobodžio.

Pragarai neuždaro kandžių,
jos plasnoja laisvai tarp balandžių,
ir mes mylim save nuo pradžių
iki taurėse gimstančio garso.

Ir nėra taip, kad mūsų nesaugo,
tik nesaugom mes patys savęs:
pragarai neuždaro gražių, ir laisvų,
bet niekaip nesuaugusių.

Kur pagalvės beveik nepurentos
ir kur angelas numeta plunksnas,
ten silpnybėmis gimsta vaidentis
dar sparnuočiais nevirtusios tuštumos.