Tu — mano stebuklas, vaikštantis po žemę,
Ir mano džiaugsmas, dar skausmas kartu,
Tiek visko tavy, bet dangus tave remia,
Atrodo suaugę abu širdim, siela — jis, tu.
 
Tu — mano likimas su visom savo bėdom,
Klaidom, nuodėmėm, paklydimo keliais,
Bet dangui tave taip mylėti negėda,
Sužeist ar įžeist niekada jis neleis.
 
Tu — mano vidinis žmogus, mano sąžinė,
Neleidžiantis klysti, klausąs vis dangaus,
Ir meilės kelius tu žinai, visus pameni
Širdim, vis karšta, ieškai tikslo aiškaus.