Kažkada žiūrėjo akys –
Tokios buvo tik tada...
Jos tylėjo, bet man sakė
Liūdna rudenio gaida.
 
Kad nuraus klevai prie kelio,
Dangūs vakaro nuraus
Ir ateis naktis, kur geria
Iš šaltinio to švaraus –
 
Iš pačios gelmės –
Iš sielos –
Ten švenčiausi vandenai...
Saujomis žvaigždes išbėrus
Glostys sapną man jinai.
 
Nebebus sapne gegužio
Ir birželio nebebus.
Spalio vėjas tiktai ūžaus,
Plėšys varganus lapus
 
Tartum laiškus neskaitytus,
Tartum pažadus tuščius...
Ir žiūrės jau akys kitos...
O man rudeniai nedžius –
 
Lis ir lis be sustojimo
Gal lašais, galbūt mintim...
.........................................................
 
Vis kuždės naktis užkimus,
Kad aklam reikėjo gimt.
 
2017 gegužės 25 d.