Dangaus sūnūs II-52

– Ne, negali būti... – sumurmėjo Eronoratas.
– Kas atsitiko? – sunerimusi Akirūnė priėjo prie žiūrinčio pro langą vyro.
– Traigonas...
– Ar jis čia atvyksta?
– Ne, priešingai, jis grįžo atgal į Tamsos dimensiją.
– Nejaugi? Kaip taip gali būti? Ar tu nesuklydai?
– Nė kiek. Traigonas tikrai Tamsos dimensijoje. Žinoma, pats ten negrįžo.
– Vadinasi, tai padarė jo duktė?
– Būtent! – linktelėjo Eronoratas. – Ar tu supranti, ką tai reiškia?
– Kad ji pakeitė žmonijos likimą?
Jis giliai atsiduso, žvelgdamas į griuvėsius už lango.
– Net jei šiame mūšyje žuvo tiek daug žmonių, vis dėlto buvo verta kovoti. Mes pasielgėme teisingai. Nereikėjo valdų iškart atiduoti Traigonui, tai būtų reiškę pažeminimą.
– Bet juk Dvasių Karalystė pasidavė...
– Neiškart. Jie dar bandė kovoti. Bet dabar neturi reikšmės, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, vis tiek prarastos žemės vėl grąžintos.
– Tuomet kodėl kalbi apie pažeminimą? Ar dėl to, kad galėjome nekovoję iškart pasiduoti?
Jis kurį laiką tylėjo.
– Žinai, – prakalbo, – mes galėtume padėti atstatyti Dvasių Karalystę.
– Ar ne per daug nori? Visų pirma, pagalbos reikia ir mums.
– Puikiai žinau, ko mums reikia, bet aš sugalvojau geresnį būdą. Kiekviena Karalystė galėtų paaukoti kiek nors pinigų. Vardan Visatos santvarkos. Argi mes norime, kad kas nors pasikeistų?
– Atrodo, tai mums brangiai apsieis.
– Bet palikti tuščias žemes irgi būtų nusikaltimas, – jis sukosi į duris. – Labai gerai pagalvok, o man metas visa tai aptarti su kolegomis.
Ir išėjo. Lėtai žingsniuodamas koridoriumi niekaip negalėjo patikėti, kad po tokio mūšio liko gyvas ir nė trupučio nenukentėjęs. Išskyrus finansiškai, bet šiuo metu tai nebuvo taip svarbu, Karalystę atstatyti suspės, net jei prireiks dešimties metų.
Staiga Eronoratas išvydo koridoriumi skubiai nueinantį Izakaroną.
– Ei, palauk! – šūktelėjo jam.
– Ko? – neatsisukdamas teištarė demonas.
– Klausyk, aš... turėčiau būti tau labai dėkingas. Jei ne tu, mūsų čia nebebūtų.
– Jokio čia daikto, – numojo ranka jis.
– Ne, iš tiesų. Aš galėčiau tau atsilyginti. Prašau, lik čia gyventi. Žinau, kad Vandenų Karalystėje pavojinga, nes ten gali bet kada pasirodyti Memnochas.
– Aš jo nė kiek nebijau.
– Ne tai svarbiausia. Argi tu nori ir toliau ten gyventi... vienas?
– Tau tai svarbu?
– Žinoma! Be to, čia yra Okeana, Atlanta ir tavo anūkės. Jos tikrai norėtų, kad čia pasiliktum. Nesvarbu, kiek blogo padarei, bet padėtis suprantama – kalta tavo demoniška prigimtis. Tu ją suvaldei ir tapai žmogumi. Net jei vis tiek esi demonas, supranti?
Izakaronas sutrikęs kurį laiką žiūrėjo į jį.
– Aš nesu tikras, kad mano prigimtis negrįš ir nekelsiu jums pavojaus. Bet pamėginti galiu.
– Labai gerai, keliauk susirinkti daiktų.
Ir skubiai nuėjo. Kieme rado tarp griuvėsių šmirinėjantį sūnų.
– Ei, Malo, kodėl tu ne viduje?
– Pamaniau, kad griuvėsiuose rasiu dar sveikų daiktų, – gūžtelėjo pečiais berniukas. – Kadangi dabar mes likome visai be nieko.
– Labai abejoju, sūnau, – šypsojosi Eronoratas. – Labai tuo abejoju...

Ravena su draugais grįžo namo. Kad ir kaip ji prieštaravo, jie nusprendė atšvęsti pergalę.
– Na gerai! – išsišiepė Viktoras. – Keturios akys dabar tik istorija. Pabaisos nebeliko, o Ravena išgelbėjo visą Visatą! – ir trenkė kumščiu į stalą. – Kas nori prancūziško skrebučio?
Manu nespėjo nė prasižioti, kai Korė nustūmė jį ir ėmė mosuoti rankomis.
– O, taip, aš!
Manu susiraukęs papurtė galvą.
– O aš turiu užtektinai torto kiekvienam, kuris norės.
– Užtektinai tik sau? – primerkė akis Viktoras.
– Kaip pirštu į akį!
– Pažiūrėkite, – prakalbo Korė, nutaisiusi juokingą veido išraišką. – Aš esu visagalis Traigonas! Manęs niekas nesustabdys!
Manu ir Viktoras apstulbę žiūrėjo į ją.
– Mano planetoje tai būtų juokinga, – sutriko mergina.
Jaunuoliai susižvalgę ėmė garsiai juoktis, o Manu netgi nudribo nuo kėdės. Rubijus tuo metu stovėjo prie lango ir atrodė susimąstęs.
– Sirakas išėjo? – paklausė prie jo prieidama Ravena.
Vaikinas linktelėjo.
– Jeigu jis dar kartą pasirodys, – sunėrė rankas jis, – mes būsime pasiruošę.
– Kaip tu tai padarei, Rubijau?
– Ką padariau?
– Tikėjai, – ji pažvelgė į jo atvaizdą ant lango. – Po visko, kas nutiko... po visko, ką aš padariau... Kaip tu vis dar sugebėjai tikėti?
– Tai dėl tavęs, – prisipažino jis. – Tu nesuvokei to, Ravena, bet esi labiausiai tikintis žmogus, kurį kada nors sutikau. Nuo tos dienos, kai gimei, jie sakė, kad esi Blogis, kad tu sukurta padaryti neapsakomus dalykus. Bet tu norėjai daugiau. Tu išdrįsai tikėti, kad gali būti didvyrė.
Ravena nuleido akis.
– Aš galvojau, kad viskas baigta. Bet dabar... staiga...
– Tau dar visas gyvenimas prieš akis. Tu gali nulemti savo likimą.
Mergina kukliai nusišypsojo.
– Spėju, pabaigoje iš tiesų nėra pabaigos, tik naujos pradžios.
– Mes visi buvome tokie akli. Viskas, ko mums reikėjo, tai tebuvo tikėjimas, labai stipri galia. Mes visą savo gyvenimą buvome Dangaus sūnų stumdomos šachmatų figūrėlės. Jie žaidė su mumis, bet taip pat, kaip ir mes, ne visada galėjo nuspėti visus ėjimus. O dabar mes visiškai laisvi!
– Tikriausiai tu teisus.
– Be abejo. Dangiškieji Sargybiniai dabar neturi teisės būti vadinami Dangaus sūnumis. Jie turėjo kurti, saugoti žmoniją nuo Blogio ir skleisti Šviesą, tačiau mes to nesulaukėme. Per užguitą žiaurų gyvenimą net nežinojome, kas yra džiaugsmas. Dangaus sūnūs esame mes, o ne jie. Tai mes darėme viską, kad išgyventume, patyrėme daugybę nuostolių, nusivylimų ir netekčių, bet vis dar egzistuojame šiame pasaulyje.
– Kaip manai, ar Dangiškieji Sargybiniai dar ko nors imsis?
– Nesu tikras, ką jie ketina daryti su tavimi, – susimąstė jis. – Tu vis dar esi vaikas ir mes nežinome, ką tai reiškia. O jei tu tokia liksi? Kaip tada... mes susituoksime ir auginsime savo vaikus?
Ravena išpūtė akis.
– Na... tada tu pirmiau užauginsi mane, – galiausiai nusišypsojo. – Nors visiškai nejaučiu, kad esu vaikas. Dabar aš suaugusi vaiko kūne.
– Taip... – vaikinas atidžiai ją nužvelgė. – Ir tu nebeturi Agjos... Kur ją padėjai, kad tavo tėvas neištrūktų?
– Labai saugioje vietoje.
– Tu įsitikinusi, kad jos niekas neras?
– Žinoma. Kad tave nuraminčiau, galiu pasakyti. Mano Agja liko toje pačioje vietoje, bet dabar ji nematoma ir dėl to nebėra mano silpnoji vieta. Traigonas daugiau niekada su manimi nesusisieks ir neužvaldys mintimis.
– Tai štai ką turėjai omenyje anksčiau, – pagaliau suprato jis.
– O dabar, kai aš vis dėlto likau gyva... galėsiu tęsti savo paieškas. Prisimeni, aš taip ir neradau Averinos.
Jie kurį laiką stovėjo susimąstę ir toliau žiūrėjo pro langą. Atrodė, lyg nieko ir nebūtų įvykę, o tas mūšis, sugriautas pasaulis ir lavos upės – tik sapnas.
Bet staiga Ravenai iš krūtinės pasklido sidabrinė šviesa ir akindama plito po visą kūną.
– Kas gi čia? – apstulbo Rubijus. – Ravena?
– Čia ne aš! – išsigandusi riktelėjo ji. – Tai darau ne aš! Kas man?!
Starfire

2016-12-13 19:29:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-14 15:56:10

Įvykiai aiškūs, savo rašinėliais nepildysiu, pažymiu detales ir įdomesnius (argumentuotus, prieštaringus) samprotavimus.
 
Eronoratas tikras aiškiaregis – kad Traigonas grįžo į Tamsos dimensiją, supranta pažvelgęs pro langą. Gal galima ką nors spręsti iš aplinkos (viskas nurimę, nušvitę?), bet jei iš tokių išorinių požymių kyla išvados apie dukters įtaką ir žmonijos likimą – tai didi galia matyti kiaurai…
 
– Net jei šiame mūšyje žuvo tiek daug žmonių, vis dėlto buvo verta kovoti. Mes pasielgėme teisingai. Nereikėjo valdų iškart atiduoti Traigonui, tai būtų reiškę pažeminimą.
– Bet juk Dvasių Karalystė pasidavė...
Ne iškart. Jie dar bandė kovoti. Bet dabar neturi reikšmės, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, vis tiek prarastos žemės vėl grąžintos.
– Tuomet kodėl kalbi apie pažeminimą? Ar dėl to, kad galėjome nekovoję iškart pasiduoti? >
ar čia užgriebta kovos, aukų prasmės tema? Atrodo, kovosi ar nekovosi, vis tiek kaip nors išsispręs (ir gal ne blogiausiu būdu).
 
Vėl keliama mintis (tik dabar jai atstovauja  Izakaronas) apie demoniškos prigimties sutramdymą. Demonas gali padaryti gero, bet… niekad negali būti tikras, kad vėl neišlįs blogoji pusė.
(– Aš nesu tikras, kad mano prigimtis negrįš ir nekelsiu jums pavojaus. Bet pamėginti galiu.)
 
– Tai dėl tavęs, – prisipažino jis. – Tu nesuvokei to, Ravena, bet esi labiausiai tikintis žmogus, kurį kada nors sutikau. Nuo tos dienos, kai gimei, jie sakė, kad esi Blogis, kad tu sukurta padaryti neapsakomus dalykus. Bet tu norėjai daugiau. Tu išdrįsai tikėti, kad gali būti didvyrė. >
kad daug ko nesuvokė – galima sutikti; bet dabar jau nesuvokia ne Ravena… turbūt aš. Kažkaip neprisimenu požymių, bylojančių apie tikėjimą savo didvyriškumu
 
Maištinga Rubijaus prakalba, pirmiausia mintis – Dangiškieji Sargybiniai dabar neturi teisės būti vadinami Dangaus sūnumis (…). Tai statuso (nusistovėjusios Visatos tvarkos, pagal kurią kažkas danguj, kažkas murkdosi žemėj) paneigimas. Dangaus sūnūs esame mes, o ne jie – ko gero, tai nuoroda į kuriantį žemiečių pradą; temą kitais žodžiais gvildena ir romantikai, ir religijų kritikai, gal ir kiekvienas mirtingasis pagalvoja…
Per šią prakalbą vėl galima suprasti (bent jau vieną) kūrinio idėją – likimo keitimo galimybę, siekį išsiveržti iš žemės kirmėlės, bejėgio sraigtelio jausenos, pastangų svarbą.
 
Mano Agja liko toje pačioje vietoje, bet dabar ji nematoma ir dėl to nebėra mano silpnoji vieta. Traigonas daugiau niekada su manimi nesusisieks ir neužvaldys mintimis. >
įdomi vidinio pasaulio apsauga.
 
Finalas Čia ne aš! – išsigandusi riktelėjo ji. – Tai darau ne aš! Kas man?! > vėl puola kažkokios jėgos…
Viskas gali tęstis amžinai, kaip ir Averinos paieškos. Pabaiga tai pradžia, o pradžia tai tąsa (buvo ta mintis įrašyta ir dialoge):
– Spėju, pabaigoje iš tiesų nėra pabaigos, tik naujos pradžios. > lyg ir žinoma, bet dar kartą pagalvoji: gera mintis. Teisybė…