Rudenio spalvos žeidžia ir pasilieka atminty,
Keliais bespalviais, ilgesio valandomis grįstais.

Kaskart jos pasipuošia šalta, rasota pieva ir vėjų sūkuriu drėgnu.
Paryčiais vis kviečia pas tave, graudžios ir šaltos dienos priglunda paslapčia.

Išmintais vasaros takais mano pėdos išsilieja,
Liūdėdama saulės nebenori būti tavo dalia.