Dvi sekundės iki manęs...
Lieti žvilgsniu,
mintimis bučiuoji.
Kambarys pilnas garsų,
o aš vieniša,
kaip šuo išvarytas už durų.
Mintimis prakeikiu tave,
o širdy laikau įsitvėrusi,
kaip skęstantis šiaudo,
kaip prarandantis paskutinį
pasitikėjimą.
Bandau išplėšt tarsi pūlinį
ir atsiveria sieloje gili žaizda,
kraujuojanti ašaromis,
o jos deginantys tvarsčiai –
prisiminimai,
su nuostabiausiomis akimirkomis.