Trys kiškučiai pagiry,
Pienių žiedų apsupty
Kaitinos saldžiai saulutėj,
Kramtė stiebą pakalnutės
Ir linksmas mintis dūmojo...
 
„Jei aš būčiau karalaitis,
Šaukčiau būrį kunigaikščių,
Duoklę jie visi mokėtų,
Kad mana šalis klestėtų,
Niekas vargo neregėtų, –
Savo šalį taip mylėčiau.“
Ir Svajotojas nutilo,
Mintys jo – gražioj Kiškynėj.
 
„Laukti ko?! – Žvairys pašoko, –
Visus šaukiam! sakom! rodom!“
Jaunus, mažus ir senolius
Kvietė kiškius  kurti rojų.
Pilkiai klausosi svajonių,
Ruošias rinkti gerą poną –
Karalystei vadovaus
Ir visi džiaugsme gyvens!
 
Tik pakilo čia Galūnas,
Kurs stebėjo iš pakrūmės:
„Taaaaip... visiems čia vadovauti...
Taaaip... mokėti... taaaaip...
                          jums tarnauti...
Chm... tai reikia, taaaip... mielieji,
Aš... na, ką gi, sutinku!
Būt karaliumi visų!“
 
Čia kiškių minia nutilo,
Nes visai ne tas prabilo,
Džiaugės jo draugai tiktai, –
Jiems ateis geri laikai.
.......................................
 
Vos praėjo laiko kiek,
Subyrėjo svajos greit.
Jų Galūnas vis puotavo,
Pūtės, rėkė ir diktavo,
Ką tarnai turi daryt,
Ką sakyt, ko nesakyt.
Tik Svajotojas tylėjo,
Nes širdelė jo virpėjo, –
Jis meluoti nemokėjo,
O ir kiškučius turėjo...
 
Klausiate, kaip karalystė?
O! ten viskas žiba, tviska,
Groja muzika linksmai,
Šoka Pats ir jo svečiai,
Ir stalai nuo vaišių lūžta,
Niekam nieko ten netrūksta.
O už jos – aukšta tvora,
Ir kiškučiai...
.....................................
Čia jau pasaka kita...
 
© Felicija Ivanauskienė 2016