Pasiduosiu tik tau
švelniai sklaidantis rytui,
šnabždant dienai
„jūs būsit kartu“,
jeigu juoksiuos – tai tau,
jeigu verksiu – prašyki,
kad nurimčiau,
nebus juk sunku.

Amžinom pasakom
vis dar tikėsiu,
nes tik jos man suteikia sparnus,
sieloj akmenis skaldyt pradėsiu
liūdesys dėl vienatvės pražus.

Jei numirsiu anksčiau nei tikėta
nesupyk ir nepulk manęs teist.
Apie tai dviese buvo kalbėta
ir dabar per vėlu ką nors keist.