Sosėgadėjėms (ėštrauka ėš rašuoma ruomāna „Dolmens“)

Santrauka:
Šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė.
Albīna viel pradiejė pīkintė. Ana ėš pastarūju stėngies nežiauktiuotė ė nevemtė – mažās klokšneles plėmpė saldinta vondėni ėr i plautius traukė uora. Nuotaika pastaruosiem dėinuom bova tuoki švaka, ka ni šonėi tuokiuos nelinkietomi.
                      – Dielkuo portėgrapėjės nepamainuotau?
                      Bārbuora! Anuos ė betrūka... Oušvienė nikumet i doris nebrazdėnuos – ējė kap i kūti.
                      – Kuokiuos portėgrapėjės? – Albina padiejė skleinīčė so vondėnio ėr atsėsoka, ketindama rėktinga pasėbartė. Rainas Barbuoras ākis smėga į Prānė ė Piliūnės šliūbėnė nuotrauka ont sėina. „Ka Pranis nieka nesakė“, – nuoriejė teisintėis, ale Barbora anou aplėnkė:
                      – Sopronto, sopronto vėskou. Valog monės, Pranis sava jaunuosės patiuos da ni apžērgės nebova.
                      „Kon če daba pliorpi?“– bova besakonti Albina, bet oušvienė kėrta ėš petėis:
                      – Ėš kor tumet „božolioks“? Gal vies ipūtė?
                      Albina nutėrpa srienas. Juk niekam nekuolėjuos! Ė paveiziejės da neišmanīsi: anuos stuots tebier klėinos... Ragana! Kuojės pradiejė linktė, ėr Albina nejostiuom tūpteliejė ont krase. Barbuora isitaisė prīšās ė kėitā paklausė:
                      – Ta kon daba darīsi? Kap Praniou pasakysi, to kurva raudonuoji?
                      „Dėivāli, pažičiuok mon sīluos“, – parsėžegnuojė Albina. Drousuos neblėka ni  kroupa, bet ė baimė kažkor ėšgarava – ligo kūlis nu krūtėne būtom nurėitiejės. Vėina kārta! Daba nuors vėns žmuogos ŽĖNA – ė nesvarbo, ka tas žmuogos īr Barbuora, ta skrābė. Juk ana – ėrgi muotrėška. Āšaras pātės ėš akiū pradiejė rėitietė: anuos krėta ont baltuos staldongtės, katrou po šliūba jaunėsėms ėšaudė mergė Marītė. Pīkintė apstuojė, tik kinkas dīgtiuojė ė vėrpiejė.
                      – Lai moni ožmuš Pranis, – šnėbždiejė Albina pro ašaras. – Lai mūčėj. Aldabīkėt kap nuorėt, kas nuorėt – nieka daugiau nebsakīsio... Nieka aš nebžėnau, nieka nebsopronto, aš nuorio numėrtė!
                      Barbuora parsėmainė: tuokiuos atgailuos tėkrā nelaukė. Paprabavuojė apspakajitė martė:
                      – Bėški pakriuok, bus lėngviau. Nemėslīk, ka eso ėš akmėnėis. Gal abėdvė somėslisiau, kon Prončėškou pasakītė. Juk neketėni nu anuo biegtė šalėn?
                      – Vėsa teisībė pasakīsio. Lai pēr, lai sparda a nugalabėj. Nebnuorio aš nieka! – Albina staige pašuoka nu krase. – Ni gīventė nebnuorio! Ni vėina karta Pranis monės nesobočiava, ni už ronkas nepajiemė. Vo gal aš anuo ė pėrma nakti laukiau? Laukiau – ka ipoltom i vėdo, nieka neklaustom, je spardīsious – ėšklapatītom. Būtom padarės vāka – ė spakaine! Nedarė ons nieka... Kloika, ne vīrs!
                      Barbuora pašiuojė staldongtės kotus ė klausies. Albina nusėdīvuojė patiemėjosi oušvienės akie mėnka ašarēlė, bet šaukuojė tuoliau:
                      – Kuoks ons monėi vīrs?! Sokerku iš miesta parvež... Pliošėnė zabuova. Nenuorio aš zabuovas, nenuorio sokerku!
                      – Aš žėnau, nu kuo tas vāks,- Barbora atsėstuojė. – Ale tava Ontuona senē nematiau, ė peliedas bėrštvuos dėinuos laikė nustuojė ūbautė. Kas anam nutėka, Dėivālis bežėna...
                      – Gal strėbuoka nušāva?
                      – Strėbuoka būtom i miestieli atvėlkė... Ne anėi nušāva.
                      – Nenuorio aš Ontuona!- socīpė Albina. – Jau senē nebnuorio, vo gal nikumet ė nenuoriejau anuo tuokė... mėškėnė. Vėskas ėšējė vaikėška, nerimta, majedne...  Aš tau sakau: je Pranis būtom so monėmo mėiguojės, nebūtiuo ni rokavosīs so Ontuono. Ons moni vėina palėka – kap gēgožė kuokė.
                      – Aš parrokousio so Pranio, ka parvažious. Vėina, be tāvės.
                      – Nerēk nieka darītė. Aš prisėdėrbau, aš ė šnekiesio.
                      – Tau daba nevalno dornioutė. Sakau, ka pasėrokousio – vadėnas, tep ė bus. Ė nestėgavuok: gīventė jodom reikies, niekor nedingsėtau. Laikā tuokėi, ka nepasėspordolsi.
                      Barbuora žuodė laikies: po keliū dėinū parsėrādosi Prani nusėvedė i sāva gāla. Tou nakti ons nomėi nebipasėruodė, vo Barbuoras ė Severina galė lig rītmetė dēgė lėmpa. Švintont Albina pamatė išēnonti i ūlīčė vīra ė pamėslėjė: „No va, daba vėskas. Palėkau vėina“. Barbuora ėrgi nelinda ėš truobuos, tik oušvis vėns po kėima gainiuojė vėštas. Praleidosi nakti krasie be mėiga, Albina nuējė i luova pakrėstė ė nejostiuom prisnūda.
                      Atsėboda ėšgėrdosi cīpontės sava truobuos doris. Šuoka nu luova, pasėtaisė plaukus.
                      Dōru tarpė pasėruodė Pranė nogara. Albina soprata, ka vīrs kažkou tēmp i vėdo. Ė tik ka Pranis atsėsoka, Albina ton dākta pamatė.
                      – Va, luopėšielis so tekėneles, – Pranis baise rimta čėpnuojė ė gluostė nauji rakibuola. – Rėktinga meistra Salontūs pažīsto; ons vėsumet tor ė lėikiū grabū, ė luopėšieliu vakams. Juk nežėnuosi, kumet anū reikies. A vėina, a kėta...
                      Albina vėskuo laukė, bet tuoki truopni vīra ruoda anou pripluojė pri luova, ėš akiū pradiejė liektė joudas mosēlės, katras oždėngė pėlka mėgla... Atsėpaipaliuojė tuo patiuo luovuo šlapēs plaukās ė parmėrkosė bliuskelė. Pārsėgondės Pranis skleinīčiuoms pīlė vondėni ana ont krūtėnės ė šnėbždiejė:
                      – Tik nenumėrk, Albinēlė. Būk gera, tik nenumėrk. Aš tau vėskou padarīsio, vėsumet mīliesio, tik to nenumėrk...
Tou pāvakarė Albina pėrma karta jauties laiminga. Pranis ėlgā pasakuojė apie Mėmeli, katrou daba rek vadintė Klaipiedo: koukėi tėn po vainuos palėkė sogriuovėma, kuokės statības ein, kėik daug ruskiu privažiavė – ė vīru, ė muotrėšku, ė mergū, katruos baise nuorėntės lietoviu vīru...
                      – Nebsopronto, kap daba gīvensiau, – paportėna galva Albina. – Juk to nikumet mon neduovėnuosi... Bet aš nenuoriejau, aš nežėnuojau, kon darau...
                      – Juk aš nepīksto, Albinēlė. Mata, ė luopėšieli vedoms vaikeliou nupėrkau. Tėn atrasi minkštū medžiagieliu, pabrėkėniu. Galiesi kraitieli pasiūtė, je muoki. Je nemuoki – Barbuora pamačīs. Ana ė siūlu dous, ėr adatieliu!
                      – Aš muoko...
                      – Vo tas luopėšielis – kap luovēlė, ė dar so tekėneles. Vaikioks nebus pakabints i balki, kap vēdo,  ons kap puons mėiguos! Aš baise nuoriejau vāka: juk par tėik mētu vedom so Piliūnė nieka nebova. A vārda jau somėslėje?
                      – Abōdo mėslisiau, Pranieli. Ėr abōdo auginsiau, a noi?
                      – Ka tik sospietiuo... Aš jau sensto, Albinēlė. Galio nespietė paugintė.
                      – Prani, aš nuorio i Klaipieda važioutė. Nebnuorio būtė vėina...
                      – Ni mėslēlės! – nusėgonda vīrs. – Vešious paskiau, ka toriesiav sava kertė. Klaipieduo tuokiuo skīlie gīveno, bėndrabotie. Tėn daug rusu, beveik vėsė – mielėnėje pėjuoka. Ger skleinīčiuoms, bjaure keikas, vo prispruogėi praded dainioutė apie Stalina ė pol muštėis!
                      – Kuoks to gers... A tas znuočėj, ka v­­­ēdo sosėgadėjiev?
                      – Juk nebovuov sosėbarosio, Albin­ēlė.
                      ... Rītmetie anoudo gaidiū nebgėrdiejė – atsėboda priš pėitus.
Pranis

2016-03-24 11:42:28

Įgarsinimas

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raistinė

Sukurta: 2016-03-29 08:04:54

Įdomus paveikslas. Ir paskaityta gerai.