Veizo tonke aš i tavi, Josti –
Kāp to daile sāva ūkie plosti.
Kartās ė pasėrokoutė nuoro,
Bet užeitė kažkap nepaduoro...

Mosint, pėkta dvasė tep nuoriejė,
Ka vėinam gīventė apkīriejė.
Jaunuos merguos nebgaliejau rastė –
Paviliuojau aš nu Jostė Nastė...

So Nastelė aš spakaini mėiga
Bematau kap pernā mētu snėiga:
Kuožna nākti, ka nueinav gōltė,
Prāded rėbėnietėis ėr ont vėršaus poltė!

Dėinuom maklėniejo nusėplūkės.
Snaibis jem, ėr ein po velnė ūkis.
Nuors da mētu šimts ė nesokāka,
Pavėrtau i tėkra krīvalāka!

Tonke, kėimė vākštiuodams, paklīsto,
Vo parējės – šonėis nepažīsto.
Kon daryt? Juk neso tuoks pagēdės,
Ka nubiegtiuo pasėkart i mēdė!

Kāp pavīdo aš tau laimės, Josti:
Truopne, daile sāva ūkie plosti.
Tau pavīka tuoki dōrnio rāstė,
Katras paviliuotom tāva Nāstė...