Ko suprasti daugiau negali,
laikas tyliai pavargęs užklosto,
tik lašai dar kaip uogos keli
tau prisirpsta ant degančio skruosto.
Čia nėra nei manęs, nei tavęs,
dangūs lietų už lango išpylė,
toj drėgmėj išsigandę užges
mūsų žingsniai, sudužę į tylą.
Ši naktis tarsi upė gili
padalina mus vėtroms ir vėjams,
supas medžiai už lango žali,
vienas kito glėby neturėję.
Vien tik mintys dar blaškos kely,
lyg iš niekur į audrą išėję,
nei nurimt, nei nuščiūti gali,
tartum būtum tu medis ar vėjas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-08-01 09:58:21
Gerai pakomentavo - širdies aimana... bet, tokia tyra, lyg akvarele išlieta lyjant ir siaučiant už lango...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-07-31 22:27:50
Jausmingas, su praradimo gaida, nuoširdus eilėraštis.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-07-31 21:52:07
Juk būna ir tokių akimirkų... Liūdnai, bet nuoširdžiai, neverksmingai. Patiko.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2015-07-31 20:59:59
Skubančiu ritmu jautriai išrimuota širdies aimana.Užkliudė.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-07-31 20:41:33
Nostalgiškai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-07-31 19:39:40
vienas kito glėby neturėję...labai gražu, nors ir liūdna
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2015-07-31 17:16:03
Vau! kaip vėjo gūsis praskrido pro mane jausmų atspindys... gražu