Šeštadienio ryte Vilniaus gatvės buvo švaresnės nei Simono skrandis ir galva. Vis dėlto du puodeliai kavos, penkios turiningos minutės tualete ir šaltas dušas atstatė „prekinę išvaizdą“. Sėsti prie vairo vyriokas nesiryžo, tad į susitikimą važiavo troleibusu.
Prie sporto klubo Simoną pasitiko tikras draugas. Benediktui galima atsukti ne tik nugarą, užpakalį, bet ir palikti savaitgaliui kniaukiančią žmoną. Bičiulis visada spindėdavo ištikimybe. Draugams. Ir principams.
– Sakyk, Benai, negi tu tikrai tikiesi mane nutempti prie štangos? Tokioje kondicijoje?
– Baik, Simai. Vieno grifo šitoj irštvoj kilnot neleidžia, o jei bent kiek svarmenų užmesčiau, tai tektų vėliau tamstą gaivint.
– Gerbiu už dėmesingumą. Ir akylumą. Tai klok, ko čia atsibrukom?
– Nesinervink. Šiame sporto klube yra ir erdvus baseinas, pirtelė...
– Alus...
– Be šansų. Net nesvajok. Iš pradžių nuprausim tave, penktadieninėmis mergomis ir kokteiliais pašvinkusį paršą. Tada paplaukiosim, o vėliau pirtelėj pasėdėsim. Eime.
– Rodyk kelią, kapitone...
Kaip tarė, taip padarė. Po pusvalandžio vyrai jau išties guviai nardė „Chloro jūroje“, kaip patys mėgdavo sakyti. Šuoliukai nuo tiltelio jiems teikė ne mažiau džiaugsmo nei šalimais besimaudžiusiems vaikams.
– Simai, turiu tavo šiandienos konsistenciją atitinkantį pasiūlymą.
– Nagi nagi... – išpūtė akis draugas.
– Po šuolio nunerk iki kito krašto ir bambalis giros, skaityk, jau tavo.
– Nea, nieko nebus.
– Ką, bijai?
– Ne baimėje esmė, brolau. Tiesiog gira yra ne maistas. Kitaip nei alus.
– Ei ei, tik nesimaivyk. Gerą girą geri vyrai kaip išlenksim, tai atsigausi akimirksniu. O nuo alaus vėl kaip senas buldogas atrodytum.
– Tai matai, iškart pripažįsti, kad nunersiu. Tinka. Iššūkį priimu.

Simonas įsibėgėjo, šoko į vandenį ir nunėrė link kito baseino krašto. Tačiau pamažu jėgos apleido ir paskutiniai metrai tirpo nepaprastai sunkiai. Vaikinas iš paskutiniųjų malė kojomis ir rankomis, bet galiausiai savo tikslą pasiekė. Tiesa, finišas nebuvo toks, kokį planavo. Išnyrdamas iš vandens, Simonas tik per plauką nosimi neatsitrenkė į plaukuotą vyriškio nugarą.
– Oho, kur taip skubi? – nustebo pusamžis vyras.
– Šventas reikalas, kolega, nepykit. Pernėriau baseiną ir laimėjau lažybas. Vos ne vos.
Tuo tarpu kitoje baseino pusėje draugas leipo juokais. Kai Benediktas priėjo, plati šypsena veide niekaip neblėso:
– Ką tik laimėjai du bambaliukus giros. Vieną už laimėtas lažybas. O antrą už tolerancijos sklaidą.
– Kokią dar sklaidą? Ką čia svaigsti? – kiek sutrikęs tarė Simonas. Jis suprato, kur link suka draugas.
– Na žinai, elegantiškai pakutenai nosimi vyruką, po to nekaltai persimetėt keliais švelniais žodeliais. Viskas pagal naujos rekomendacijos vadovėlius. Homofobijos nė lašo, sakyčiau. Toli eisi. Dabar tolerantiški žmonės lengviau karjeras padaro.
– Eik tu šikt. Nepamačiau to bičo. Ir aš net nepaliečiau jo. Spėjau laiku sustabdyt.
– Nori pasakyti, kad tai buvo tavo pirmoji homoseksuali patirtis, taip?
– Ne!
– Ne pirmoji? Eik tu sau, apšviesk seną draugą. Ar seniai vyrais domiesi? – vis erzino bičiulį Benediktas.
– Blyn, Benai. Aš ne koks pedikas. Baik tas nesąmones. Man iš po vakar ir taip bloga.
– Gerai, gerai, tikiu tavim. Einam į pirtelę. Pasikaitinsim, papliotkinsim normaliai.

Pirtis buvo beveik tuščia. Sėdėjo vos vienas sulinkęs ilganosis, daugiau nieko nebuvo. Vyručiai patogiai įsitaisė. Tuomet Benediktas demonstratyviai apsidairė ir pakylėtu balsu tarė:
– Homoseksualumas yra sutrikimas. Dažniausiai tai – prigimtinis defektas. Tai yra, dėl neaiškių priežasčių vaikas gimsta nenormalus.
– Prašau, Benuk, gal baigiam tą temą...
– Oi ne, Simuk. Mes dar tik pradėjom. Nekompleksuok, visks normaliai. Tu tik atsipalaiduok ir klausyk. Ir sakyk „hau“. Garsiai.
– Rimtai? Nori padiskutuot apie gėjus?
– Taip, noriu. Manau, mūsų santykiuose mes jau priėjom tą ribą... Ir turime išsiaiškinti, kas yra kas. Jei rimtai, tai aš nuoširdžiai manau, kad normalu yra visa tai, kas paklūsta gamtos logikai. O joje veikia pagrindinis dėsnis – natūralu, sveika yra tik tai, kas apsimoka. Gamta neleidžia sau prabangos daryti kažko šiaip, dėl įdomumo. Todėl žmonės, kaip ir kiti panašiai lytiškai besidauginantys gyvi organizmai, skirti santykiauti su priešingos lyties atstovais. Tam, kad būtų susilaukta palikuonių. Jei vyras nori santykiauti su vyru, o ne su moterimi, tai gamtos atžvilgiu jis yra sutrikęs, turintis defektą, nesveikas.
– Tai tokį galima sveikatinti kumščiais? Ir kojomis, jei nepadeda? – ironiškai paklausė Simonas.
– Kodėl jau iškart taip stereotipiškai? Arba balta, arba juoda. Mušti, naikinti, neveiksmingai priverstinai gydyti, tyčiotis ir kitaip engti išties yra nehumaniška. Neteisinga, – vis labiau įsijautė Benediktas. – Tačiau lygiai taip pat neteisinga gėjus įvardinti lygiateisiais, lygiaverčiais, tokiais pačiais. Ta prasme, kad sutrikimą, susirgimą pavadindami skonio reikalu, mes tik pripažįstam savo bejėgiškumą ir problemą ateičiai padarom dar didesnę.
– Kaip čia dabar suprast?
– Žiūrėk. Žmogus pagal gamtą turi santykiauti su priešinga lytimi. Jei jis nori santykiaut su ta pačia lytimi, toks jo noras yra įtakojamas prigimtinio defekto.
– Arba įgyto...
– O, prie to mes dar prieisim. Būtinai. Tik primink, jeigu ką. Taigi. Galbūt būsimasis gėjus toks gims dėl to, kad motina kažko per mažai ar per daug valgė, aplinkoje kažko trūko ar buvo per daug. Geležies, magnio, infraraudonųjų spindulių, vyriškų hormonų ar dar velniai žino ko. Faktas yra viena – kažko trūko arba buvo per daug. Mes to nežinome. Bet neišvengiamai sužinosime. Klausimas tik vienas – kada. Ir štai čia mes turime graudžiai juokingą situaciją. Pasaulyje masiškai įteisinamos gėjų ir lesbiečių santuokos. Net siekiama leisti jiems įsivaikinti. O vieną gražią dieną. Neabejoju, ji tikrai bus saulėta...
– Aišku. Jei ne Šveicarijoj, tai bent Brazilijoj...
– Nu. Tai tą saulėtą dieną bus rasta ne tik priežastis, kodėl gimsta gėjai, bet ir būdas, o gal net paprastas vaistas, kaip tai pašalinti.
– Gėjus?
– Aha, gėjus. Tik ne fiziškai, o... Kokybiškai, galima sakyti. Įsivaizduok – išgeria tabletę koks penkiametis ar septyniasdešimtmetis gėjus ir po penkių minučių jau normalus. Vyras kaip reikiant. Toks, koks reikalingas motinai gamtai. Ir štai čia, kai jau viskas galėtų ir turėtų būti gerai, ateis staiga cunamis sušikto praeities bagažo. Su visom gėjų santuokom. Bus tada didelių problemų ten, kur jų būti neturėtų. Nes čia juk tas pats, kas visas neišgydomas ligas skelbti natūraliu žmogaus būviu.

Kartu pirtyje sėdėjęs vyriškis, regis, įdėmiai klausėsi šio draugų pokalbio. Tikriausiai ir pats turėjo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau netarė nė žodžio.
– Gal ir turi racijos tavo pamąstymai, – linksėjo Simonas. – Bet gerai, o tai kaip žydriesiems šiandien gyvent? Tai susitarkim – tegul ženijas sau į valias tol, kol vaistas neišrastas.
– Čia tai tu skėlei! Taip ir įsivaizduoju – dabar tegul tuokiasi, net tokius konservus kaip bažnyčią pagal savo dūdelę šokt priverčia, o kai sukursim piliules, tai liepsim jas masiškai gert, ane?
– Nežinau. Gal leisim pasirinkt...
– Taigi kad. Sutik, žmogau, kad konfliktų šioje makalynėje vis tiek bus. Tik jeigu mes užmerkiam akis, tai vėliau homikai bus sukūrę visą tinklą, industriją. Ir visaip stengsis užkirsti kelią tokių vaistų atsiradimui ir plitimui.
– Gali ir taip būti... Ei, tai papasakok, kaip ten su tuo įgyjamu žydrumu yra.
– Aha, jau baisu pasidarė? Savo kailiu pavojų jauti?
– Baik tu, tikriems vyrams niekas negresia. Bet žinoti reikia.
– Dėl visa ko, ar ne? Gerai jau, viskas čia aišku su tavim. Aišku, kad neaišku, kaip sakoma. O jei rimtai, tai gėjai iš visų jėgų stumia savo idėjas pirmyn ne tik dėl to, kad patiems patogiau gyventi būtų. Jie nori ir didesnio pasirinkimo.
– Ta prasme?
– Paprastai. Jei pedrylos savo užpakalių reikalus atlikinės tik su tokiais pat prigimtiniais ir kol kas neišgydomais žydruoliais, tai varganas bus jų pasirinkimas. O juk jiems norisi paturėt ir tikresnių vyrukų. Iš prigimties lyg ir normalių. Bet kai aplink peršama mintis apie homoseksualių santykių normalumą, kai vis dažniau tai matai... Gali ir pats kartelį vieną kitą į šoną nuslyst.
– Tik jau ne aš.
– Na, tau aš netaikau, brol. Bet pamėgink įsivaizduoti kokį bręstantį maištaujantį paauglį, amžinai nelaimingai mylimosios ieškantį vaikiną, kvaišalus mėgstantį ir ant daug ko piktą pasimetėlį. Anksčiau visais tais slidžiais atvejais apsaugodavo aplinka. O dabar aplinka virsta tokia, kuri kaip pelkė trauks klibančius.
– Blemba, man tai šlykštu net pagalvoti, kad vis dažniau gatvėje matysim besilaižančius diedus.
– Aha. Ir daugiabutyje girdėsis, kaip vienas kitam pumpuoja ir alsuoja. Tai mes, sveikai užaugę vyrai, dar kaip nors ištversim tas nesąmones. Bet kaip reikės gyventi vaikams, tai aš nežinau. Atsimenu, kai pirmą kartą per teliką pamačiau du besibučiuojančius vyrus. Buvau gal keturiolikos metų. Vos vos neapsivėmiau. Deja. Dabar tie ligoniai vis dažniau vers negaluoti sveikus žmones.
– Kažkoks mėšlas gaunas. Išeitis juk turi būti.
– Turi. Ir yra. Manau. Bet kai dauguma yra apkvailinta, tuo metu vieninga ir agresyvi mažuma reikalus tvarko taip, kaip įsigeidžia.
– Čia turbūt masišką judėjimą reikia kurti. Prieš pyderizavimą.
– Yra jau tų judėjimų. Ir labai gerai, kad yra. Prancūzijoje net milijoną į gatves išvesti sugeba. Tačiau dabar viršų ima liberalioji filosofija. Net policija, įstatymai keičiasi jų naudai. Va, ką čia abu pezam, kur nors viešai šnekėt negalėtumėm. Tuoj pat būtų pripaišyta homofobija.
– Tai jau taip... Bet kaip tas žodis „homofobija“ šitam reikalui netinka! „Homo“ juk reiškia „Žmogus“. Tai atrodytų lyg mes žmonių bijom... – nusijuokė Simonas.
– O jiems tai tik į naudą toks absurdiškas pavadinimas. Apmaudu man ir dėl jų vėliavos. Vaivorykštė juk toks įdomus, gražus gamtos reiškinys. Vaikams labai patinka. Bet ne, būtinai reikia viską sušikt. Ir prie ko jiems ta vaivorykštė! Tarsi būtų dailininkų gildija kokia. Kur ten pas juos spalvų paletė? Šiknoj? Būtų žydra vėliava, tai dar būtų logiška.
– Ai, mane jau nervas ima. Gal einam išsimaudyt vėl? Atvėsim.
– Lekiam.