Atrodo, tau šiandieną lengva,
Taip netikėtai švelniai nušvitai,
Pamiršęs tamsią, gilią gelmę,
Dangaus debesėlius plukdai.
 
Pažvelk, kaip šypsosi pasviręs senas gluosnis,
Kuris žalesnis ginčijas krantai.
Pamiršiu gal ir aš, kad taip norėjau guostis,
Jog tavo ievos žydi per trumpai. 
 
Kai pirmąkart šiuos vandenis išvydau,
Dar nežinojau, kaip bus man jie savi.
Nors ir toli toli vėliau nuklydau,
Bet sugrįžau, girdėjau — tu šauki.
 
Tokia jau gegužė, ne tik mane vilioja
Palikt akimirkai jos žavesy.
Taip gera čia, sparnais žuvėdros moja
Ir debesys, nuskendę vandeny.