Kai gervės suklyks, jos atneš man pavasario žinią,
Kad jis išbučiavęs laukus ir mane aplankys.
Dangaus akeles į miškus vėl kaip pernai grąžinęs
Pažvelgs jis šiltai... taip šiltai į manąsias akis.
 
Pažvelgs jis giliai — ten, kur siela pavargusi liūdi,
Užlies šiluma, žaluma ir primins, kaip mylėt.
Pažvelgęs į sielą jai dievišką meilę paliudys
Ir tars: „Mylimoji, nuo šiol savimi tu tikėk.
 
Ir būki laisva kaip pavasarį nešančios gervės,
Skrajoki lengvai kaip auksiniai šilti spinduliai.
Šiek tiek pailsėk, jei jautiesi žiemužėj pavargus,
Bet, mano mieloji, tikėki — bus viskas gerai.
 
Tiesiog pailsėk, susikaupk — savo pumpurus saugai.
Iš dieviškų sėklų išaugo daigeliai maži.
Mylėki save ir globok — tu subrendai, užaugai,
O meilė tavy tyliai skleidžias be galo graži.