Lyg beržas pakelėj aš vienas stoviu
Ir rankomis į tolį moju,
Matydamas už horizonto gojų
Lyg žemiškąjį medžio rojų.
 
Bet kas išraus ir pasodins iš naujo,
Čia slampinėja vilko gaujos,
Juk tiems, kurių jau pilkos saujos,
Saldumą teikia beržo kraujas.
 
Pakilk, saulele, ir sušildyk dangų,
Tegu šakelės vėl į šviesą rangos,
Tegu lapeliai vėl žaliai nudažo erdvę,
Tegu jie skelbia žinią svarbią.
 
Gyvybė įkvėpta iš nieko randas,
Auksu sutviska senas randas,
Aplinkui auga naujas gojus —
Tikėjimas širdim jau rojus...