2015 01 28.
 
Ryt Pranucio gimtadienis. Verkiant reikia eilėrašio. Ne bet kokio – už širdies griebiančio. Tik iš kur tokį gauti? Išsigraibstė juos visus tikrieji poetai, anie – poetai iš Dievo malonės. O man ką daryti?
 
Būk pasveikintas, Pranai, kantrus filosofe!
Ką šį rytą veiki, ką mąstai?
Tai, sakai, vis primygęs tą pačią mintelę šlifuoji...
Ir ateinant bičiulių dairais?                
 
Nebijok, nenuvils – susirinks tavo metai –
Ir bus gera draugėj kaip kadais,
Kai pripilsit taures svaigaus vyno. Neišseko
Bičiulystės upeliai...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Ne, ne taip!
 
Mielas Pranai!
Būk pasveikintas šventinį rytą
Apsupty mylimiausių draugų.
Tau sveikatos linkiu ir ramybės. Ir meilės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Banalu!
Neišeina!
Nemoku!
 
Pasiimki, Pranuci, Seneką,
Atsiverski pradžioj ar gale –
Paskaityk.
Pamąstyk.
Patylėk.
Paklausyk mintyse, kaip čiurlena
Šaltinėliai papėdėj Punios
Ir ką ošia tau pušys keružės
Ant kalvelių gimtos Dzūkijos,
Kaip skardena ten paukštė lygutė –
Lygi, lygi diena su naktim...
 
Ir tebūna tau visko po lygiai,
Na, o laimės truputį pervirš.