Aš pamečiau tai,
ką saugojau daugelį metų,
kai sutirpę į lydinį buvom
ir sūpavau sapnuos tavus vaikus.
Kažką, kas brangu,
aš pamečiau, o gal paleidau noru šitą meilę?
Ženklai parodė.
Sienose atsispindėjo tyras rytas.
Žinai, sapne
Kalėdų rytą su tavim pasimylėsiu.
Išmokau daug,
Neleisčiau tau būt viršuje.
Tiktai sutirpt į vieną tylą...
Išganymo nereik,
o ir tavęs — nebe.