Nueitą kelią paslėpė laikas,
jo niekas nesuras niekada,
ten, kur svajonės, mintys brendo
ir liko galbūt nepilna dekada...

Jau nereikia ir naujų horizontų,
nes dvasios stiprybė lyg dykumoj,
o sunykus valtis plaukia į krantą,
paskui save negandas palikdama...

Liko dabartis ir apmąstymų metas,
nes palikę vaizdai - trupiniai atmintyje,
o laike, gal greitai išeisiu - lik sveikas
ir nieko nepalieku tau – aš tavyje...

Ir svajonės sudužo į uolėtą krantą,
vilties blyksniai užgeso visatos erdvėje,
pamiršau ir duotą priesaiką šventą, bet  
neatmenu kam? Gal pasilikau savyje?..