Balta ramuma, vien tik krintantis sniegas
Nuo vis dar šiltų žalios eglės šakų.
Tarsi svečias nelauktas ilgai neužtrunka,
Pabuvęs ištirpsta vandens lašeliu.
 
Atrodo, pražydo alyvos ir ievos,
Vėlei sodo vyšnelė tapo graži,
Net ir saulės išduotos lapkričio dienos,
Nušvito šilčiau naujo laiko glėby.
 
Balta ramuma pilką žemę užklojo,
Parudavusias pievas, medžių lapus.
Žiedų ilgesys lyg aprimo, nutolo
Į kitus darbų ir svajonių metus.