Matas

Santrauka:
Per vieną paskaitą gavome užduotį parašyti esė ar kitokį kūrinį duotos. K. Donelaičio citatos tema. Kodėl gi nepublikavus, pamaniau.
Kožnas vien žmogus užgimdamas pumpurui lygus
Kristijonas Donelaitis
 
Mama išsiuntė mane ir sesę į daržą – turbūt kažko atnešti. Mudviem einant, ji  papasakojo vieną dalyką. Nežinau, kodėl būdama gerokai vyresnė taip sugalvojo ar kur išgirdo, bet ėmė kalbėti, kad augalai verkia. Tačiau taip tyliai, kad negalim girdėti. Jie jaučia skausmą, jeigu juos kas nors pjauna ar rauna. Vaizduotės palyginti negalime ir vis tik man rodos, kad vaikystėje mano vaizduotės būta itin lakios, galbūt gajesnės nei kitų vaikų. Todėl po šitų sesers žodžių kurį laiką ėmiau su smulkmenom įsivaizduoti, kaip girdžiu raudančius ir klykiančius augalus. Nuo tokių minčių darydavosi nejauku.
Buvo pavasario vidurys. Jei gerai pamenu, tada mokiausi antroje klasėje. Pamokų metu vartant vadovėlius spalvingais paveikslėliais ir keverzojant žodžius, saulė atkakliai, kone įkyriai ragino išeiti laukan. Auklėtoja pasakė, kad išsiveda mus pasivaikščioti po netoliese esantį mišką.
Visiems tipenant takais, besidriekiančiais po šviežiai išsprogusių medžių armijas, vienas iš judriausių klasės berniukų, Matas, nusitvėrė ant drėgnos žemės tysojusią rykštelę. Jis buvo geras mano bičiulis. Dažnai bendraudavom ir juokdavomės, kol įskausdavo žandus ir pilvą, todėl jam nieko nesakiau, kada rykštele ėmė čaižyti pusiau išsprogusius medžių lapus. Tačiau stebėti šitai buvo nemalonu, tiesiog trikdė. Atrodė, kad šitaip draskyti lapus yra tas pat, kas pliekti kieno nugarą.
Ant pievos pabiro keli pumpurai. Kai netrumpai pavaikščiojus mišku grįžom atgal tuo pačiu taku, išvydau apvytusius žiedelius. Augalas miršta kitaip nei žmogus. Neišsilieja kraujas, nežioji žaizdos. Gyvastis, rausvom gyslelėms išvagojusi baltus žiedlapius, apleidžia pamažu, beveik estetiškai. Matas iš jų atėmė pavasarį.
 
---
 
Buvo kovas. Mama atvedė Otiliją į aikštelę pažaisti. Baltas šalikas rausvais ornamentais žaviai įrėmino apvalų, skaistų ir raudonskruostį mergaitės veidą. Mažylė bėgiojo, kol supluko – nusimovusi pirštines paliko jas ant suolelio. Už tai, kad jas pamiršto, vakare bus išbarta. O šią akimirką ji kapstėsi smėlio dėžėje: statė pilis, pildė plastikinius puodelius, kartais tiesiog švelniai ir tykiai jį žarstydavo. Vaikai daug jaučia ir išgyvena. Tik anaiptol ne visada tai suvokia; dar rečiau geba išsakyti žodžiais. Galbūt tada Otilija dar nesuprato, tačiau jos baltos rankutės paraudusiais pirštų galais buvo kaip medžio šaknys, kuriomis vaiko siela siurbė kažkokius syvus ir gyvastį iš smėlio, kurio dėžutėje buvo ne tiek jau daug. Aikštelėje buvo ir daugiau vaikų.
– Kas čia? – parodė Paulius į smėlio kauburėlį su neaiškiais kyšuliais; kauburys buvo apdėliotas akmenėliais.
– Pilis, čia pilis, – sako Otilija, – čia visi užburti, visi paversti į akmenis, net karalius su karaliene, – ir ji pabaksnojo akmenukus. Artėjo vakaras ir mama parsivedė Otiliją namo. Ten ji praleido dar aštuoniolika metų. Nemanyk, kad jos gyvenimas buvo geresnis ar blogesnis nei tavo. Tą dieną žaidimų aikštekėje ji pastatė pirmą pilį; nepraslinkus pusvalandžiui po to, kai Otiliją išsivedė, jos statinys buvo sugriautas. Matas, neatsargiai lėkdamas pro šalį, paspyrė smėlio kauburį. Bergždžia skaičiuoti, kiek tokių pilių būta vėliau. Likimas visad ištikdavo tas pats.
Galbūt manai ar apsimeti, kad nepameni, tačiau tu žinai, koks baisus griūvančios pilies garsas. Galbūt jis didingas, gražus, beveik estetiškas, tačiau... Jeigu pirmas pavasaris išvagiamas, antras nebeateina.
nenumeruojant

2014-06-07 11:19:32

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Svoloč

Sukurta: 2014-07-31 23:52:47

Gerai.

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2014-06-08 20:28:24

         Kažkuo šviežias, gal šviežumu šviežias (žodis rusiškas, o jau kaip įsigalėjęs, neišvengiamas) ir paprastas pasakojimas. Lyginant su autorės eilėraščiais atrodo nešlifuotas. Gal vertėtų nepalikt jo ramybėje.  Gal nebaigti akordu link  minoro –  tiek dabar (o ir visados) giedančių liūdesį, net pasibjaurėjimą gyvenimu... Čia ne pamokymas – pasikalbėjimas.
         „...ir vis tik man rodos…“ tai visai ne  „visi darbai vis tik man ir man“: čia žodeliai atskiri.  „Darbai vis tik vėl man teko“ būtų kartu ir būtų klaida, – matyt jau teks vengt jų greta...
 
 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-06-07 20:02:13

Jeigu pirmas pavasaris išvagiamas, antras nebeateina.> maniau, kodėl – jeigu žmogelis po pirmos sugriautos pilies statė kitas, reiškia, tikėjo? Bet turbūt reikia suprasti, kad Gyvastis (…) apleidžia pamažu, beveik estetiškai.
Gražus medžio ir vaiko (pumpuro), pavasarių (ateities), pilių, iliuzijų perpynimas. Kuo labiau įsigilini, tuo gražiau.
 
Mudviem einant, ji  papasakojo… > mama ar sesė?
Vaizduotės palyginti negalime ir vis tik man rodos… > junginio vis tik (vis tiktai) rekomenduojama nevartoti reikšme „vis dėlto, visgi“, jis laikomas vertiniu iš rusų k. (всё-таки).
vis tik, vis tiktai tinka šiuo atveju: Darbai (tenka) vis tik man ir man.
Pabiro keli pumpurai > nukrito (pabirtų daugiau)
Kai netrumpai pavaikščiojus mišku grįžom… > pavaikščioję grįžom
(dialoguose) sako, pabaksnojo > laikai
Tikiuosi, nesugrioviau kaip Matas.