Aušros Motina

Čia taip nyku, čia šalta,
čia storasienis gardas,   
tik Aušra,
pro bromos plyšį
kyštelėjusi spindulį menką,
pažadina snaudulio tylą
ir ubagėlį,
ant kieto grindinio
maldoje stirstantį.
 
O Ji,
atgręžusi nugarą
ryto spindulių vitražui,
pasaulio sopulį ir liūdesį renka:
suvyniota į puošnų aukso rūbo kiautą,
nepažinusi Žemės meilės alpulio
mergelė Nazareto, be išlygų klusni,
Dangiška Galia Jai  moterystę skiria,
nekaltos įsčios
puolusiems nuodėmėje viltį teikia —
rūpestingai Atpirkėją žemišku keliu
už rankutės į kančią veda.
 
O ten, aukščiau,
stoties saulėlydžio plaštakės
perkamos kasdien kaip malonumo staklės,
kas buvo leista Dangui Visagaliui,
paminti žemės dukros valią,
žemės patinas nusižiūrėjęs,
šią sėklą žemėje pasėjęs,
už pinigą palaimą pirkęs,
Aušros Motina iš gailesčio pravirkus,
klaidžioja tarp žemės ir dangaus,
ieškodama savo dieviško Sūnaus,
nes kapas tuščias, tik drobulė likus,
Dangus žmonių tikėjime sunykęs...
 
Nuo tos minties aš suvirpėjau:
kas tokį kartų nerimą manyje pasėjo?
Labirintas tuščias, tik benamis vėjas
popiergalius ir dvoką šlapalo čia varinėja.

Tarp sienos ir nutrypto grindinio
toks gležnutis žalias padarėlis,
pamynęs prasmę knygos labirintą paslaptingą,
į šviesą stebuklą — gležnus lapelius iškėlė.
 
Nenuorama mintis man pakuždėjo,
ko trūko šiame akmeniniame garde:
kilnios meilės, atjautos, paguodos,
kad absurdas gyvo žiedo nesutryptų,
kažką surast prasmingesnio negu pirkti,
kažką doresnio negu prievartauti,
kad aušros Motinai netektų sopuliu pravirkti.
 
Kiek daug vilties gyvybės gležname lapely,
kiek džiaugsmo nepamatuojamo išvydus šviesą!
Iš nebūties per meilę yra gyvybės kelias,
tikėjimas suranda kurčiame akligatvyje karčią tiesą.
Aušros Motina, liepsnoki sopuliu didingu,
prikelki sutryptą gyvybės gležną daigą!
Būtis tokia trapi — ji meilės liepsnai tapati —
iš amžinosios nebūties akimirksniui išaugus.
 
Juk reikia būtinai kažkam dabar ir čia
suplėšyt kasdienės beprasmybės šydą,
kad žemės kelias virstų saulėta kančia,
šalia savęs surasti liepsnojantį,
bet tylintį gyvybės daigą,
juk gėlos ir ilgesio
Aušros kelyje į sutemas pakanka.
Ražas

2014-05-03 11:15:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-05-04 00:00:48

Pradžia graži, paskutinis posmelis irgi. Nuodėmės kelias ne taip (per ryškus vardijimas), nors ir perpintas gležno lapelio motyvu (supratau mintį priešinti pradus).
Nenuorama mintis man pakuždėjo... > man rodos, išvis nutolsta nuo bendro tono
suvyniota į puošnų aukso rūbo kiautą> nesiderina aukso rūbas ir kiautas, puošnus ir kiautas