Neapsaugot vidinio pasaulio
nuo sielvarto, skausmo, kančių:
nepaliečia saulė ir nesunaikina
tuštybės, nesaugom savęs pačių?
Argi mes menki, silpni padarai,
jog mus valdo pagieža, melas,
neklausiam savęs, ar gerai darai,
tarsi pats sau — idealas?
Silpnybės — mūsų prigimtis, ir
nejaučiam, kaip keroja mumyse,
o gyvenimo pamokos, išmintis
dingsta putojančiuose vandenyse?
Kodėl mus valdo jausmai, ne protas
ar kažkas žema, negarbaus —
nuklystame į uždraustus plotus,
negirdime sąžinės balso svaraus?

Išmintis, tiesa, sąžinė —
gyvenimo dalis kilniausia,
be jų — pilkos būtybės gamtoje, ir
niekada niekas neklausia: norime
išlikti savimi, savo tautoje?
O gal nuplauksim dūmu, nupūstu vėjo,
ar nuskęsim smiltele jūros bangose —
gyvenimas daug netikėtumų pasėja,
ar mes iš tiesų tvirti šaknyse savose?

2002 m.