Suprantu ir nelaukiu tavęs –
Dumbluose murkdėmės ne sykį.
Sujauktos mintys varžės tarp savęs –
Ligi aušrų galėjome dar kilti.
Savastimi buvau juk atvira...
Nekaltinkim gyvenimo. Nutolom.
Jausmai užmigo, vystyti migla.
Juos budinti – stokojom noro.
Tikėjimo viltis neužmušta.
Ji amžina gyvastimi alsuoja!
Priklaidžiojome, eidami greta,
Tad kryžkelę – minėkime geruoju!
2014 02 11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-03-03 23:03:53
tai ir yra gyvenimas, gera pabaiga
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-03 11:40:54
Tegyvuoja taika :) ...miela Rudenė tokia švelniai atlaidi, taiki ...kad ir pats baisiausias dalykas taptų - nieko tokio...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-03-03 10:23:53
Kryžkelė ir sutaiko ir išskiria...
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2014-03-03 09:16:12
Nėra to blogo, kas neišeina į gerą. Eilėraštuko mintis tokia atlaidi. Susitaikanti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-02 23:46:51
Pasimurkdymas dumbluose nėra baisus dalykas - kvapo nelieka, o purvas yra žemės dalis, be to lengvai nuplaunamas. Būna baisesnio pasimurkdymo. Giriu už eil. pabaigą, t.y. norą matyti teigiamus dalykus.