Besileidžiančios saulės apšviesti klevai priminė liepsnojančius medžius. Spinduliai, praeidami pro lapus, juos nudažo raudonai. Žolė jau apvytusi, bet dar žalia. Dar liko laiko pasidžiaugti gamta prieš mirtį. Ir juokiasi paukščiai danguj, vis kartodami „likite žemėj, o mes, išskleidę sparnus, tolsim ir tolsim svetur, ten, kur diena keičia naktį ir mirtį gimimas gamtos". Liūdnas žvilgsnis palydinti juos lig horizonto, gilios akys ir drebančios rankos dar nori pasidžiaugti atėjūnų giesmėmis, širdis nori verkti, nenori paleisti, nenori leisti klausytis kitiems tų giesmių paslaptingų... Ar skausmas didesnis širdžiai praradus dar vieną rytą nuostabų, ar skausmas didesnis pratinantis prie kitokių garsų: kaukiančio vėjo kiaurymėse, lietaus lašų, dūžtančių į stiklą, girgždančio sniego nuo kojų sunkių, besiblaškančių medžių ošimo?.. Ar skauda širdžiai pajuntant?..
Ir leidžiasi saulė, tekėdama kitiems, tekėdama kitur ir skęsdama čionai. O baigiantis dienai ir paukščių nebėra, jau perkirtę sienas svetimųjų kraštų. Liūdnos akys vis žiūri į dangų, į debesis pilkus, slepiančius mėnulio šviesą... Vis laukdama kažko kito, vis laukdama kažko naujo ar seniai nematyto. Giliai širdyje nori pajusti, kur tiesa slypi, nori žinoti... Šilumos nori, dar rankų švelnių, nori dar kartą pabūti kartu... Tiesa, o jis toli. Tos rankos ir ta šiluma kažkur kitur, nėra jų šalia, kaip ir nuolat, ir draskos širdis, nežinia, kas bebūtų dabar, jei ateitų jisai. Mintys ir jos akys kažkur toli, kažkur giliai, kur saulės šviesa vis dar apšviečia medžius, kur dar paukščiai pragysta juose, kur ir jisai sėdi šalia, švelniai glosto jos plaukus, apkabina stipriai ir lūpomis švelniai paliečia kaklą... Savo šypseną padovanojęs tik jai, jis žino, jog svarbu jos akims regėti šį vaizdą, jis žino, kaip stipriai ji nori būti apkabinta, jis žino daug, tiesiog... Ir akys nuliūsta labiau, kai jos atsimerkia. Nėra jo šalia, nėra nei liepsnojančių medžių, nei paukščių balsų... Belikę tai, kas labiausiai panašu į ją. Belikę medžiai ,nuleidę šakas, ir virpantys šaltyje lapai...
Ir krenta lietus iš dangas kaip ir ašaros jos iš atmerktų akių, krenta ant drebančių rankų, pilnos liūdesio, pilnos liūdno džiaugsmo... Nejaugi??? Ir iš kur tas džiaugsmas čionai? Jos čia nėra, ji vėl kitur, ten, kur liepsnojantys medžiai, ten, kur jis ir ji nuolat būna kartu... Ir kojomis basomis po pageltusias varpas bėgioja, rugių laukuose šie žmogeliai ieškodami rugiagėlių, ieškodami meilės viens kito ir ją rasdami glėbyje, apsikabinus ir stipriai prisiglaudus kūnui prie kūno... Vieni tarp medžių, tarp paukščių, tarp viso pasaulio, kuriame yra tik tai, ko jie nori... Tam pasauly, kurį sukūrė liūdnosios akys, tame pasauly, kur ir jis – vienintelis svečias – žmogus.