Ryšiai

Santrauka:
Pjesė juk irgi proza, taip? :) Esat pirmieji jos skaitytojai. Apie kokią baimę? Baimę būti savimi. Baimę būti kitokiu. Baimę būti. Bet viskas išrašyta. Mėgaukitės arba peikit :)


 

      1 scena

 


(Pamokų galas. Vaikai išeidinėja kas sau)


Mokytoja: Vėjau, Vėjau, ateik čia. Sakyk, ar tu jau apsisprendei, kur stosi? Man čia anketoj reikia suvesti tokioj. Na žinai. Preliminarūs duomenys, preliminari informacija...


Vėjas: Tai taip, taip. Žinoma, mokytoja. Į mediciną. Daktarai gi daug uždirba.


Mokytoja: O tu nori ten stot ar tik iš reikalo?


Vėjas: Čia anketos klausimas toks?


Mokytoja: Ne, tik...


Vėjas: Sakau, pasimokysiu tuos 6 ar 7 ar 10 metų ir daug uždirbsiu. Viskas gerai bus. Tikrai. Jūs nesijaudinkit dėl manęs.


Mokytoja: Vėjau, bet mes gi ne apie tai kalbam. Aš klausiu, ar tu to nori? Ar tu nori gydyti kitus?


Vėjas: Ar aš noriu gydyti... mokytoja, jūs turbūt pavargot. Suprantu, ilga diena buvo. Netrukdysiu daugiau. Iki rytojaus.


Mokytoja: Bet Vėjau...


Vėjau: Iki, mokytoja. Gero vakaro jums. (Jis išeina. Tamsu)


 


2 scena


 


(Vėjo namai. Sėdi bobutė krėsle, mezga. Vėjas valo dulkes, rūšiuoja daiktus)


Bobutė: Susimazgė. Taip, taip. Visada susimazgo. Viskas susimazgo (žvilgteli į anūką) Bet tada va taip va atsargiai, matai, anūkėli? (Vėjas atsigręžia) Ir kilpelė atsilaisvina. Taip, siūlai trakšteli, pasislenka, bet vėl gali megzti povaliai. Ir su mazgais galima, ale kas iš to išeis?


Vėjas: Žinau, močiut, žinau. Mazgeliai, taip. Su jais negerai. Jau daug kartų sakei.


Bobutė: O jus mokykloj moko megzti?


Vėjas: Mokykloj? Megzti?


Bobutė: O galėtų, galėtų.


Vėjas: Dar pasakyk, kad jūs mokykloj...


Bobutė: Megzti, siūti, nerti, austi, skiautinius daryti.


Vėjas: Tai čia kaip? Visiems? (Bobutė linkteli)


Bobutė: Rankos gi, anūkėl, visų vienodos. Bent jau tada buvo.(Vėjas užkliūva už spintelės. Ji parvirsta. Vėjas kelia ją ir užtinka slaptą stalčiuko skyrelį)


Vėjas: Močiut, aš čia tuoj sutvarkysiu. Čia netyčia taip.


Bobutė: Žinoma, kad sutvarkysi. Tu juk visada buvai geras vaikas. Greitas, greitas kaip vėjas ir ramus, ramus kaip vėjas. (Vėjas randa apdulkėjusią, voratinkliais apėjusią knygą. Apžiūrinėja ją, močiutei nerodo)


Vėjas: Aha. O, močiut, gal tu atsimeni? Man tėtis knygos skaityti neleido. Kokios?


Bobutė: O kartais kilpelės užstringa. Va šitaip, matai, anūkėl? Nei pirmyn, nei atgal, atrodo nepatrauksi.


Vėjas: Močiut, tu girdi, ką aš tau sakau?


Bobutė: O kaipgi. Kaipgi. Girdžiu.


Vėjas: Tai kaip ji?


Bobutė: Ji?


Vėjas: Nu taip. Ta knyga?


Bobutė: Tavo tėtį sukdavau į tokią baltą baltą...


Vėjas: Močiut. (Bobutė nepakelia akių)


Bobutė: Ir jis taip smagiai krykšdavo...


Vėjas: Močiut, tiesiog pasakyk, ar šita?


Bobutė:Oi tai buvo smagu...(Dabar ji pakelia akis, pasižiūri) O knygašita, šita, kaipgi kitaip. (Vėjas pakelia spintelę, nori padėti knygą į vietą, tačiau nededa. Žiūri į ją, žiūri į tėčio nuotrauką, padėtą ant kitos spintelės, ir galvoja, kol tarsi nevalingai užsikiša knygą už diržo ties šonu. Kad nesimatytų, užsisega vilkimą megztuką)


Vėjas: Ar tėvai šiandien grįš?


Bobutė: Nebent ryte. Nebent ryte. (Vėjas susmunka į fotelį. Bobutė užsnūsta. Kiek palūkėjęs, Vėjas tyliai išeina laukan)


 


3 scena


 


(Vėjas sėdi ant taburetės ir giliai kvėpuoja – mėgaujasi vakaru. Šalia taburetės ant žemės padėtos trys mažos marionetės. Netoliese kniaukia katinai, kartais suloja šuo)


Vėjas: Viskas galėtų būti tobula. Tikrai. Net šis vakaras. Jeigu ne katės. Jos visur. Ant kiekvieno kampo! Ne veltui sako, kad prakeiktos – taip bjauriai kniaukti gali tik velnio išmislai. O kai velnio įpėdiniai šlaistosi palei namus, apie jokį katarsį šnekėti negali. Ramina tik tai, kad kačių populiaciją mažina šunys. Vienas toks, va, ir mūsų kieme tupi. Taip, taip, tu. Tėtis kažkada priglaudė, taip ir pasiliko. (Vėjas atsistoja, pasitampo, nusižiovauja, tada atsisėda, pasiima vieną marionečių į rankas, apžiūrėjęs ima žaisti, vaizduodamas tai, apie ką pasakoja) Mano tėtis mėgsta pirkti ir parduoti. Pypyp, pypypypyp, pypyp. Ačiū, kad pirkote. Ir vėl iš pradžių. Kas čia dar? A. Jis vaikšto šlubčiodamas, iš lėto, iš lėto. Sako, kad Tėvynę gindamas susižeidė. Taip pat jis negali gyventi be verslo žurnalų ir krėslo kalimo. Vis tuk tuk. Tuk tuk. Tuktuktuktuktuktuk... Kala tol, kol atrodo, kad tuksi ne plaktukas, o krėslo šerdis. Dar yra mama. Taip. (Vėjas pakeičia marionetę, elgiasi su ja taip, kaip su pirmąja) Bet apie ją... Hm. Na ji mėgsta kepti keksiukus ir rengtis labai keistais drabužiais. Ir melstis. Daug daug kartų melstis. Kartoti turbūt tūkstančius kartų tas pačias maldas. Dieve tėve, amen. Sveika Marija, amen, Tėve mūsų, amen. Jos lūpose vis amenamenamenamen.. Amen! Aš... (pasiima trečią marionetę) aš irgi mėgstu melstis, bet kitaip. Kažkaip kitaip. Dar mėgstu mediciną. Būsiu gydytojas. Tikrai (Vėjas stipriai suspaudžia marionetę rankose) Aii! Pilvas. Taip bjauriai skauda pilvą. Matyt, dėl to, kad nevalgiau beveik nieko. (Padeda marionetę ant žemės. Šalia kitų. Ima masažuoti pilvą, paliečia knygą. Apsidairo aplinkui ir išsitraukia ją šalia savęs) Va. Jau ir praeina. (Paima knygą, pavarto ją. Tada rodo žiūrovui) Štai šitos negalėjau skaityti. Tėtis neleido. Sakė, blogis, sakė, išves iš doros kelio arba tiesiog susuks galvą. Vienu žodžiu, šlamštas, ne kitaip. O ką darom su šlamštu? Išmetam (ryžtingai tiesia ranką su knyga virš šalia esančios šiukliadėžės, bet vis gi nemeta, atitraukia) Tačiau knyga buvo namie. Per klaidą? Ko gero, nors... (Namuose kažkas garsiai dunksteli, Vėjas net pašoka)


Bobutė:Ir vėl tas vazonas. Kad jį laumės nusineštų. Krenta ir krenta.


Vėjas:Močiut, padėt?


Bobutė: Nieko, nieko. Susitvarkysiu.


Vėjas: Kaip žinai. (Vėjas atsiverčia knygą) Balta drobulė... Gal, sakau, patikrint, koks blogis čia slypi? Tėtis juk skaitė, ir nieko, gyvas. Gal ten nėra nieko blogo? Bet ne, ne. Reikia ją išmesti. Tikrai. Nors... Kas atsitiks, jeigu truputį paskaitysiu? Labai nedaug. Va tik kelis puslapius. O ir į programą įeina. Egzaminą juk laikyti reikės. Taip. Paskaitysiu (Vėjas ima skaityti. Skaito pernakt. Muzikos kitimas ir šviesos kitimas rodo ryto artėjimą. Paryčiais Vėjas baigia skaityti knygą)


Vėjas: Garšva. Up ir down. Liftas. Žmonės. Žiurkėnai. Daug daug daug visko. Pamišėlis. Jis. Jis. Jis pamišėlis! (kalba tarsi apkvaitęs, trūkčiojančiais žodžiais. Tada išgirsta žmonių balsus netoliese) Tėvai pareina. Tėvai. Tėvai... Aš. Aš turiu miegoti, nes tokiu metu mes miegam. Knygą, knygą padėti. Greit. Į vietą.


Vėjo tėtis: Kažkam anksti gaidžiai pragydo? Tai ko nerimsti? (Vėjo tėvai jau netoliese, tad Vėjas greitai užsikiša knygą už diržo, užsisega megztuką)


Vėjas: Aš? A. Taip. Čia kažkaip netyčia taip gavosi. Va naktis graži. Nors katės kniaukė bjauriai. Tai ir nubudau. Taip.


Vėjo mama: Puiku, sūneli, sūnužėli, širdele mano. Su Dievuliu anksčiau pasišnekėsim. Oi tai šaunus bernelis(Tapšnoja Vėjui petį, vis taisosi smunkančią skarą) Oi tai malda gera išeis. Švari galva, švari malda. Gerai pasakiau?


Vėjo tėtis: Savaime aišku.


Vėjo mama: O jau ta Ona visai be kultūros. Šitaip nemokėt šnekėt. Šitaip su Juzeliu, jau amžiną jam atilsį, šnekėt. Guli žmogus, ilsisi karstely, o ta kaip katarinka užsivedus. Ar ne tiesą sakau? Tiesą tiesą, pačią tikriausią!


Vėjas: Juzelis?


Vėjo tėtis: Kaimynų kaimynas. Kur šunį didelį turėjo.


Vėjas: A. Aha.


Vėjo mama: Gaila tu, Vėjeli, nebuvai. Būtum pamatęs kaip elgtis nedera. O baisiausia, kad niekas nevalgė keksiukų. Tokių skanių prikepiau! Šventė juk – Juzelis pas Dievulį. Ko gero, arfom groja, o jie kad verkia, kad rauda, sako, keksiukai mano gerklėj užstrigs. Jau visai. Kaip morge.


Vėjo tėtis: Bet mes ir buvom morge.


Vėjo mama: Lyg nesupranti, apie ką aš šneku. O aš gi labai aiškiai šneku. Ar neaiškiai? Gal nesuprantat?


Vėjo tėtis: Suprantam, suprantam. Labai bjauri situacija buvo. Nepakeliamai.


Vėjo mama: Tu čia šaipaisi?


Vėjo tėtis: Aš? Negalėčiau. (Vėjo tėtis truputį šypsosi. Matyti, kad jam kiek juokingi žmonos žodžiai, bet tai nėra šaipymasis. Veikiau užjaučiantis povyza)


Vėjo mama:Gerai jau. Laikas maldelei. (Suguža vidun. Bobutė snaudžia vis dar) Klaupkim, klaupkim. (Vėjas dar sutrikęs. Klaupiasi lėtai) Vėjau, va kilimėlis, va, tau po kojom. Klaupkis, sūnuti. (Pažvelgia į bobutę) Toji kaip visad. Snaudžia. Ir tegu. Pas Dievulį vietos visiems neužteks.


Vėjo tėtis: Juk susitarėm.


Vėjo mama: Taip. Aš atsiprašau visa savo širdimi. Bet kad kitaip neišeina. Ką jau čia. (Visi jau suklaupę ant kilimėlių) Nagi, pradėkim.Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi... (Pradeda maldą visi kartu, tačiau vėliau balsai persipina, kiekvienas atskirai kalba maldą. Kartoja ją daug kartų, garsas vis intensyvėja. Vėjas retsykiais sukosi, tarsi užspringsta, dairosi aplinkui (iš užkulisių retsykiais išlenda vyriškio veidas. Jo Vėjas nepastebi, tačiau jaučia esant) Vėjas tai nurimsta, tai vėl blaškosi. Garsui pasiekus kulminacinį tašką, maldą užbaigia motina, garsiai sušukdama: Amen! Visi suplukę. Po truputį stojasi, neša kilimėlius į jų vietas. Akimirką tylu)


Vėjo mama: Oi tai maldelė gera išėjo. Jau seniai taip besimeldėm. Ne, tikrai. Puikiai čia mes su Dievuliu pabendravom. (Prabunda bobutė)


Vėjas:Tikrai. Kažkokia kitokia malda. Net, net galva, atrodo, susisuko. (Jis vis dairosi į šalis, tada žvilgsnis stabteli ties spintute, iš kurios išsiėmė knygą. Netrukus jis jau įdėmiai žiūri sau į pilvą, žiūri, glosto, galvoja)


Vėjo mama:Kvėpuok, kvėpuok, sūnužėli, praeis. Matai, gera maldelė labiau apsuką galvelę nei pigi degtinėlė. (Krizena)


Bobutė: O... Naktibaldos grįžo.


Vėjo tėtis: Grįžom, grįžom.


Vėjo mama: Sveika gyva, viskas tvarkelėj, jau baigės maldelė (Krizena. Vėjas niūriai dėbteli į motiną) Tai yra...Norėjau pasakyti, labas rytas. Kaip naktelė praėjo?


Bobutė: A kad nieko ypatingo. Vazonai tik žemėn nulėkė.


Vėjo tėtis: Mama, tai kaip tu čia dabar? Su pabaisom bene kovojai? (Visi kartu juokiasi, išskyrus motiną)


Bobutė: Gal ir taip, gal tu ir teisus.


Vėjo mama: O taip. Pabaisos, pabaisėlės. Gerai, gerai, gana čia jau. Saulutė kyla, darbeliams skelbia bylą. Laikas. Laikas į darbus. Nagi, nagi. Eime (Stumia beveik vyrą pro duris). O tu... (Atsigręžia į sūnų).  Ne, tu, sūnužėli, pabūk namuose. Kažkoks apkvaitęs, bene apsirgai?


Vėjo tėtis: Aha. Va močiutė gi niekur neina, pažiūrės.


Vėjo mama: Toks tokį susitiko, kirvis kotą atitiko! (Krizena)


Vėjo tėtis: O dabar jau einam. Mam, pažiūrėsi, kad namų neapverstų? (Šypsodamas bobutei)


Bobutė: O kaipgi, kaipgi. Eik ramus. (Vėjo tėvai išeina)


 


4 scena


 


(Vėjas stovi, žiūri į močiutę ir nieko nesako, nieko nedaro. Retsykiais šypteli)


Bobutė: Bene tau kojas kas prie žemės prisuko?


Vėjas: Lyg ne. (Pauzė) Aš čia... Hm. Laukiu.


Bobutė: Ko gi tu lauki?


Vėjas: Dar nežinau. Nu bet jis ateis. Tikrai.


Bobutė: Tai vis dėlto... jis?


Vėjas: Nu taip, jis. (Pauzė) Močiut, o...  Hm. Žinai, kad aš nesergu? (Bobutė tyli. Vėjas pasijudina iš vietos) O ką čia mezgi?


Bobutė:Tą patį, anūkėl. Tą patį.


Vėjas:Vis dar? Ir kaip mazgeliai?


Bobutė: Kaip visada. Kaip visada. (Šiuo metu Vėjas nusirąžo. Užsimerkęs išsilenkia. Atsimerkęs šokteli ir surinka) Bene pablūdai, vaikeliuk?


Vėjas: Aš. Ne. Hm. Močiut, aš. Hm.


Bobutė: Atėjo?


Vėjas: Ką? Aaa... A-a-ha. Atėjo. Taip, atėjo. (Pasirodęs Garšva vaikščioja aplink kambarį, visas išsiviepęs spokso į Vėją)


Bobutė: Tai eik. Pasitik svečią. Tave vis mokyt ir mokyt. Oi tai laikai...


Vėjas: O kaip tu?


Bobutė: Ačiū, gerai.


Vėjas: Ne, aš norėjau pasakyti...


Bobutė: Eik, eik tiktai, kol svečias nepaspruko (Bobutė lengvai stumteli Vėją nuo savęs. Vėjas išsigandęs ir smalsaudamas slenka Garšvos link)


 


5 scena


 


Garšva: Up ir down. Ne tam liftu kilau. Ne tam aš leidaus. Up ir down, kad kaip į iškaseną... up ir down spoksotum! (Pasigirsta gilesnis nei įprastai bobutės šnopavimas. Ji užsnūsta)


Vėjas: O tai tu... Tu kaip čia? Gyvas?


Garšva: Žmonės įeina, žmonės išeina. Gyvas. Rankos, kojos, galva, nu beveik galva. O ką, nesimato, kad gyvas?


Vėjas: Atrodo, matosi (Vėjas bando pačiupinėti Garšvą, bet šis vis sukasi ratais aplink kambarį, nesustoja. Taip ir eina ratu į vieną pusę)


Garšva: O jeigu pabandytume į kitą pusę? Ooop! (Garšva sukasi ant vienos kojos į kitą pusę, bet Vėjas stveria jį ir sulaiko)


Vėjas: Na mes neinam į kitą pusę. Ta prasme neapsisukam. Oi... Tiesiog nedaryk taip. Užkliūt va galima. (Rodydamas į spinteles, paleidžia Garšvą)


Garšva: Ojojoj. Atskrend sakalėlis... Ir bum galvužėlę.


Vėjas: Nu taip. Bum, matyt.


Garšva: Tai ką, problemėlę turim, a? (Įdėmiai apžiūrinėja Vėją. Jis nepatoginasi)


Vėjas: Aš. Hm. Kodėl problemėlę? Kodėl turėčiau eiti kitaip?


Garšva: O kodėl neturėtum? (Garšva pradeda eiti į tą pusę, į kurią sukosi)


Vėjas: O kodėl turėčiau?


Garšva: O jei pabandytum?


Vėjas: Turbūt nukentėčiau.


Garšva: Turbūt, galbūt... Einam, sakalėli. Up ir down! (Garšva timpteli Vėją, padeda jam apsisukti, bet šis mindžikiuoja vietoje, neina) Ridijo, sakalėli, skrisk!


Vėjas: Neskrisiu. Aš... Aš neskrisiu! Negaliu! (Garšva stumteli Vėją, ir šis lėtai ima eiti, atrodo, nesuprasdamas, ką daro, vis kartodamas, kad neskris. Garšva išsiviepęs ir pasitenkinęs) Kodėl gi turėčiau? (Garšva kiek susiraukia, atsidūsta)


Garšva: Ojoj. Tai tu dar nerauki? Nes aš esu čia, sakalėli. Nes būdų apeiti kambarį galybė. Ridijo! Nes todėl todėl todėl (Kartoja Vėjui prisilenkęs prie jo ausies, vis garsėja. Tada padaro pauzę ir sako tyliau sekančius žodžius), kad liftas tavo up ir up, o down nebūtų. (Vėjas pažvelgia į Garšvą. Abu žiūri vienas į kitą. Kiek sustingsta) Atskrend sakalėlis ridijo... (Garšva vėl eina. Vėjas paskui jį)


Vėjas: Ne bum galvužėlę! Jis ne bum! (Garšva sustoja, apsidairo. Nusiviepia)


Garšva: Bum ne bum, ne bum bum. Va ir apėjom. (Vėjas apsidairo. Jau supranta, kas vyksta. Grįžta tartum iš keistos būsenos. Mato, kad tikrai apėjo. Jis nustebęs, visas suprakaitavęs, matyti, kad ir laimingas)


Vėjas: O tikrai ne bum... (Kasosi galvą, žiūrėdamas į spinteles. Garšva prieina prie vienos spintelių, apžiūrinėja ant jos padėtus daiktus: albumus, žvakeles, rožančių. Kilnoja daiktus, kol į rankas paima albumą ir ima jį versti, tarsi kažko ieškodamas) O ko tu čia ieškai?


Garšva: Nekantrūs sakalėliai – bjaurūs dangaus vabalėliai. Lauk. Rasiu. O! (Garšva žiūri į albumo lapą nusiviepęs. Į sceną įbėga keli vaikai spalvotai apsirengę ir vienas apsirengęs juodai, bet visas laimingas.  Jie sustingsta, vaizduodami nuotraukos vaizdą. Garšva dabar stebi tuos vaikus. Vėjas taip pat)


Vėjas: Pirma diena daržely. Nu ir ką? Man patiko juoda.


Garšva: Ojoj. Žiūrėk toliau, perkąsi. (Tie vaikai išbėga. Garšva perverčia puslapį. Įbėga keletas jaunuolių. Vėl sustoja. Dabar visi apsirengę daugmaž panašiai, bet visi stovi viena poza, o vienas jaunuolis visai kitaip. Vėl su šypsena veide. Vėjas įdėmiai stebi juos. Tada prieina prie jaunuolio su kitokia poza. Lėtai atkartoja tą pozą ir sustingsta. Išsišiepia. Garšva perverčia puslapį. Išbėga jaunuoliai. O Vėjas, pažvelgęs į nuotrauką, kurią rodo Garšva, dabar pats vaizduoja save tada. Pozos keistos ir įvairios. Taip jie verčia puslapį po puslapio, Vėjas tartum šoka – taip greitai verčiami puslapiai. Kol viskas tampa labai greita)


Vėjas:Tada buvo gera. (Vėjas susmunka ant žemės) Nes buvau...


Garšva: Buvai buvai. Perkandai esmę, sakalėli?


Vėjas: O kaipgi.


Garšva: Sėkmės virškinant toliau, ridijo sakalėli! Skleisk sparnelius, ridijo. (Garšva žingsniuoja iš kambario. Vis kartoja: ridijo ridijo)


Vėjas: Bet tu negali dabar išeiti. Ei, kurgi tu trauki? (Garšva išeina). Et. Nu ir sekasi. Nesekasi... (Vėjas trinkteli į spintelę. Tuo pat metu trakšteli durys. Grįžta tėvai. Bobutė prabunda)


 


6 scena


 


(Tėvas susmunka ant sofos, atsiverčia verslo žurnalą ir skaito. Mama imasi maišyti tešlą. Abu tyli. Vėjas vaikšto aplinkui)


Bobutė: Ačiū ačiū. Iš košmarėlio pažadinot. Oi ačiū jums.


Vėjas: Žinot, aš nesergu. (Tėvai pakelia akis, tėtis šypteli, tada vėl įninka į savo darbus) Čia akimirkai, matyt, blogumas buvo suėmęs. Tai kaip šiandien?


Vėjo tėtis: Akcijų kursai krenta.


Vėjo mama: O keksiukų kaina vis kyla, oi kyla, sūnuži (Nusišiepia. Trakšteli krėslas, kuriame sėdi bobutė)


Vėjo tėtis: Tuoj, ramiai, padėtis bus sutvarkyta (Griebia šalia sofos padėtą plaktuką)


Vėjas: O gal leistum man? Aš tuoj va... (Eina spintelės link)


Vėjo tėtis: Prašau, prašau, Vėjau. Tikrai gi. Jau didelis vyras esi. Sugebėsi. (Tiesia jam plaktuką. Sūnus neima). Taigi imk. (Vėjasiš spintelės išsitraukia klijų tūtelę. Eina link krėslo. Priėjęs ima tepti klijus kur reikia ar nereikia) Sakai, nesergi? Atrodo, sergi. O dabar eik šonan nesąmonių nedaręs.


Vėjas: O tu nepagalvoji, kad krėslą galima ir klijais (Vis įnirtingai tepa klijus ant krėslo, bobutė nereaguoja į tai, kas vyksta) arba lipnia juosta arba dar kuo... (Vėjo tėtis iš nugaros sugriebia sūnų, bando atplėšti nuo krėslo. Sunkiai, bet atplėšia, tada pasiveda į šalį, kad mama negirdėtų jų pokalbio. Vis tik kalba negarsiai)


Vėjo tėtis: Sirgti neuždrausta, supranti, sūnau? Pagulėk, pailsėk, praeis, o dabar leisk man atlikti viską, kaip reikia. (Dabar Vėjas išsitraukia knygą iš už diržo)


Vėjas: Šitą, šitą ar skaitei? (Vėjo tėtis pasimeta, sutrinka) Man akys atsivėrė, supranti? O taviškės, tėt, rodosi, seniai užsiraukusios...


Vėjo tėtis: Skaičiau. Ir gailiuosi, kad skaičiau, sūnau. Dabar aišku, dabar jau aišku, iš kur ta liga ir iš kur tie sutrikimai...


Vėjas: Jokių sutrikimų nėra, supranti? Liežuvis spalvos tinkamos (Rodo tėčiui), galva nekaršta (Priglaudžia tėčio ranką sau prie kaktos), o ir pilvo nesuka.


Vėjo tėtis: Gerai sūnau, gerai. Dabar eik pailsėk, o šitą... Šitą, hm, knygą duok man, nagi, duok. Į tinkamą vietą padėsiu, būk ramus (Vėjas nenoriai atiduoda, pyktelėjęs, kad tėtis nesuprato).


Vėjas: Kurgi ne. Į pačią tinkamiausią. Perdirbimui turbūt? (Tėtis tarsi gailėdamas sūnaus pakraipo galvą, susmunka į tą pačią sofą. Knygą pasideda šalia. Vėjas susmunka tiesiog ant žemės, atsisėda turkiškai ir ima tarsi medituoti)


Vėjo mama:Gal kam keksiukų? (Išsišiepusi iki ausų)


Vėjas ir Vėjo tėtis:Pasprink.


Vėjo mama: Valgysiu ir springsiu. Tikrai taip. Iš skanumo skanumėlio, o jūs nedėkingieji ir tysokit čia sau kaip tešla pašvinkusi. Rūkit ir bezdėkit. Va taip. Gerai pasakiau, oi gerai. Ir nereikia man jūsų pritarimo. (Atsisėda kitame sofos gale ir taršo keksiukus vieną po kito. Vėjo tėtis pasiima knygą, varto, sklaido ją, matyti, kad mąsto)


Vėjo tėtis: Vėjau, čia toks mokslo konkursas bus. Užrašiau.


Vėjo: A... Mokslo. Taip, ačiū. Džiūgauju (Ironiškai)


Vėjo tėtis: Turėtum. Sako, prestižinis, dalyvaus ir užsienis. Žinai, tokia proga gal tik kartą.


Vėjas: Mhm. Būtinai dalyvausiu (Vėl ironiškai, o Vėjo tėtis nušvinta)


Vėjo tėtis: Tai kurį projektą pateiksi? Apie klumpelę? O gal tą apie atsinaujinančius energijos šaltinius? Taip, šitas būtų geriausias. Ant bangos. Tai kaip?


Vėjo mama: Vakaras vakarėlis, o jūs sukat man galvužėlę. Gana gi. Geriau maldelei ruoškimės. Taip, maldelės laikas. (Nusivalo trupinius nuo žandų, nusipurto rankas, suklumpa ant kilimėlio. Vėjas ir Vėjo tėtis taip pat priklaupia) Kiekvieną dieną po naujieną. Maldelė su intencijomis. Tiks? Tiks, tiks, kaip netiks.


Vėjo tėtis: O tai čia kaip?


Vėjo mama: Labai paprastai. Klausyk. Pradėsiu. Brangusis Dievuli, aš su visa šeimynėle nuoširdžiai tau meldžiuosi, lenkiuosi ir šitaip sakau... Tada sakom intenciją arba dėkojam, arba rūstaujam, jei kas ant širdučių stovi. Brangusis mano Vėjeli, galbūt pradėsi?


Vėjas: Kad jau taip sakai. Brangusis Dievuli...


Vėjo mama: Ne, ne. Nereikia kartoti. Tik sakyk. Iškart. Klok viską viską, ką Dievuliui pasakyti nori.


Vėjas: O kiek intencijų ar dėkojimų turiu?


Vėjo mama: Po dešimties minutėlių rodys „Nusivylusias namų šeimininkes“, tad...


Vėjas: Supratau. (Pauzė. Matyti, kad Vėjas labai susikaupęs. Bet tuo pačiu kiek pasimetęs. Tarsi ieško, dairosi, bet neranda. Bet tuoj nurimsta) Atverk akis visiems, kurių akys užsivėrusios. Ir tiems, kurie gyvena amžinoje tamsoje nuo pat gimimo ir tiems, kurių akys užsivėrė laikui bėgant. Juk sako, kad akys – sielos veidrodis. Tad ir atvirkščiai. Lai akys žiūri teisinga kryptimi, tada ir siela nepus. Išgydyk jų akis ir pagydysi sielas. (Vėl pauzė)


Vėjo tėtis: Pratęsiu.


Vėjas: Kad dar nebaigiau.


Vėjo tėtis: Spėsi, sūnau.


Vėjas: O Jeigu ne?


Vėjo tėtis: Vadinasi Dievui nevertėjo laukti tavo intencijų.


Vėjas: Arba jos buvo tokios vertos jo ausų, kad norėjo būti vienintelis klausytojas?


Vėjo tėtis: Ar to moko vadovėliai?


Vėjas: Ne, to moko gyvenimas.


Vėjo mama: Vyrai vyreliai, tęskim maldelę. Katras sakėt kalbėsit? (Vėjo tėtis pažvelgia į sūnų)


Vėjo tėtis: Meldžiu už visus iš kelio išklydusius vaikus, užburtus bevaisių paieškų džiaugsmo.


Vėjas: Jeigu gerai suprantu, bevaise paieška vadini savęs paiešką, taip?


Vėjo mama: Nagi leisk jam užbaigti. (Kiša jam į burną iš kišenės išrauktą keksiuką. Vėjas spjaudosi)


Vėjas: Mama, seniai žinau, kad esi kitokia. Ir neteisiu tavęs. Bet šito per daug. (Pauzė) Man tiesiog įdomi tavo žodžių prasmė, tėti. Nes kalbi apie vaikus. Nes kalbi apie mane, taip?


Vėjo mama:. Sūnuži, nagi gana! Čia ne intencija. Ne, ne. Jei maldelę sugadinsi, niekaip man neišsipirksi! (Pasitenkinusi savimi. Į ją nekreipia dėmesio)


Vėjo tėtis: O kad ir taip? Tarsi neturiu tam teisės? Tarsi aš ne laisvas žmogus, gyvenantis laisvoje valstybėje ir turintis laisvą valią šnekėti laisvai? L-l-laisvai! (Pauzė. Vėjo tėtis susinervinęs, ima šnekėti vis garsiau).


Vėjo mama: Gerai. Matau, kad maldelė baigėsi. Einu serialo. Gal kuriam keksiuko, vyreliai? (Nė vienas neatsisuka į ją. Žiūri tik vienas į kitą. Mama atsisėda, įsijungia televizorių. Negarsiai)


Vėjo tėtis: Tarsi aš kaip ir tu negalvojau? Atrasiu save, atrasiu gyvenimo prasmę! Tarsi aš filo ir kitokių sofijų neskaičiau ir nestudijavau? Ką tu galvoji, studijavau, susmigęs buvau. Platonas, Egziuperi, Ciceronas ir dar keli šimtai-šimteliai pavardžių. Ir kas iš to? Kur dabar esu? Tokioj pat šūdo krūvoj gyvenu kaip visi. Tik daug brangaus laiko visokiom sofijom iššvaisčiau. Aš esu ten pat, kur kiti, supranti? Šūdo krūvoj! (Dabar įniršis pereina į susijaudinimą, susigraudinimą)


Vėjas: Tėt, betgi aš nesu tu. Galbūt man pavyks? O šiaip... Nepyk tu labai dėl tos knygos. Būta čia ko.


Vėjo tėtis: Tai va kad būta. Nesgi, supranti, visi jaunystės jausmai atgimė. Visi iki vieno. (Pauzė) Kad ne ji...


Vėjas: Kas gi su ja? Tai yra, su kuo su ja? Knyga? Mama? O gal... abiem?


Vėjo tėtis: Ai, dabar jau nesvarbu. (Pauzė) O tau gal ir pavyks. Tai yra aš noriu, kad pavyktų. (Tai ištaria sunkiai. Tada pauzė) O aš... Aš įpratau, supranti? Įpratau gyventi taip, kaip reikia. Įpratau būti vardan kitų, vardan akcijų. Įpratau valgyti maistą, kuris labiau apsimoka, pirkti kelnes, kurių siūlės ne taip greitai išeis, net jei jų spalva verčia vemti. Nedainuoti gatvėje, nors pasiutiškai norisi, nors jautiesi kaip rują išgyvenantis šuva, kai viduje taip kunkuliuoja, taip kunkuliuoja. Et! Įpratau pasitempti, nekikenti, neburbėti, nekalbėti pilna burna, nesiseilėti, nors kartais taip norisi pajusti gličiai drėgną skruostą, kokį kad jusdavau po pietų miego. Tik, šiukštu, ne daržely, ne... Tada jį mama... Mama, supranti, švelniai nubraukdavo. O! Po velnių viską! Aš įpratau net prie jos (Dėbteli į žmoną, kuri vėpso serialą ir kemša keksiukus). Prie jos, supranti? Nors... Kažkada mylėjau. (Pauzė. Nepatiki savo žodžiais) Aš įpratau ir kitaip nebegaliu. Nebeišeina.


Vėjas: Betgi...


Vėjo tėtis: Nebeišeina, sakau!


Vėjas: O gal tik nenori, kad išeitų?


Vėjo tėtis: Ai. Bala nematė.


Vėjas: Bala gal ir nematė, bet aš ką tik mačiau, tėt. Ir, tiesą sakant, būtų gera daugiau to nematyti.


Vėjo tėtis: Aha! Vaikas auklėja tėvą. Va iki ko pasaulis dasigyveno! (Prieš tai kiek nusiraminęs, dabar vėl ima karščiuotis) Tarsi negana, kad aš čia širdį lieju, kad atvirai kalbu, o dar vaiko būsiu mokomas? Ne ne ne... Taip nesidaro, supranti? Net jei aš įpratau! Niekas, supranti, niekas man neaiškins, nevadovaus, nepatars, nenukreips geresniu keliu. Jeigu aš įpratau, vadinasi, man ir reikės nusikratyti! Nes kitaip mirsiu iš įpročio! (Balso tonas nusileidžia, vyras nežymiai graudinasi) Įprotis kabarosis vis aukščiau, vis labiau spaus mano būtį, vis daugiau iš manęs šlapios balos ir mažiau sauso proto, sausos mėsos, sausss... Esmė ta, kad įpratau ir turbūt... Turbūt mirsiu iš įpročio! (Vėjas atsargiai uždeda ranką ant peties. Patapšnoja, tada ją nuleidžia. Vėjo tėtis nenutraukia kalbos. Kalba kol tai vyksta) Smagu, tiesa? Turbūt pirmasis toks būčiau, a? Mirti iš įpročio!Iš įpročio būnant gyvu negyventi gyvenimo (Visiškai išsikrovęs. Tada nusikeikia, suburba kažką ir ima stipriai verkti. Puola Vėjui į glėbį. Tuo metu trakšteli bobutės krėslas)


Vėjas: Girdit? Jūs, jūs girdit? Rodos, traška. Močiute, pabusk, jau traška! Stipriai traška! (Ji linguoja galva. Nieko nesako) Mazgeliai! Siūlai... Ne, ne siūlai. Žmonės! Močiut, juk žmonės, taip? (Krėslas vėl trakšteli. Tamsu ir tuoj šviesu)


 


7 scena


 


(Pamokų galas. Vaikai išeidinėja kas sau)


Mokytoja: Vėjau, Vėjau, ateik čia. Sakyk, ar tu jau apsisprendei, kur stosi? (Vėjas atsisuka, nusišypso ir tyli. Mokytoja atsiremia į kėdę, pasigirsta trakštelėjimo garsas ir scenoje iškart tamsu)


 


Uždanga.

Pienių Bitė

2013-11-05 16:10:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-11-07 01:04:57

Darbo tikrai daug įdėta. Ir ne veltui. Daug neturiu ką komentuoti, nes viskas lyg ir pasakyta iki manęs. Na, bent jau už raštingumą turiu pagirti, o ir mintis labai savita.

Vartotojas (-a): Kobixas

Sukurta: 2013-11-06 13:36:55

Tėvas kažkada ieškojo ir tikėjo gyvenimu, bet kažkuriuo metu sustojo, žino ir jaučia tikrus dalykus, bet pats iki jų nepriėjo, ir bijo, kad ir sūnui taip neatsitiktų, nes jis jau žino kas yra nusivylimas ir, kad ne visi sugeba su tuo susitaikyti... 
Įdomių minčių sukėlė...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2013-11-06 12:16:42

Baimė plačiąja prasme – neužsikonservuoti.
Įdomu!

 

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2013-11-06 09:50:41

Su dideliu malonumu perskaičiau. Įdomu, suintrigavo. Sėkmės ir toliau.

Vartotojas (-a): Anksti bundantis

Sukurta: 2013-11-05 21:23:50

Pasakysiu nedaug: žavus. Tokį darbą skaityti gera, ir kol kas jis vienas įdomesnių šiam konkursui pateiktų. 

Vartotojas (-a): Lapkritis

Sukurta: 2013-11-05 19:46:10

Daug minčių sukėlė ši pjesė. Žinoma, kad būti savimi, tai viena didžiausių laimių, prie viso to suprantant, kad teks daug ką ištverti. Tačiau Vėjo tėvas, nors ir atsisakęs savojo aš, taip pat išsiduoda esantis kančios vyras. Tik klausimas ar Vėjas būtų laimingas, jeigu tėtis staiga taptų savimi: gal filosofu, gal menininku, visa siela pasinerdamas į tą svajonių kelią, kokį gal būt matė jaunystėje. Tad šiuo klausimu, manau, tėčiui belieka "užklasinė" veikla, vakarai po darbo arba regėti, kaip vystosi "trečias pasaulinis karas" šeimoje. O kadangi Vėjui dar viskas prieš akis,  tad tik pirmyn.
Mielai pasižiūrėčiau šios pjesės gerą pastatymą ir, manau, tai būtų smagios, bei įsimintinos akimirkos.
Šaunu, kai kūrinys sujudina smegenis, gal net gi įžiebia diskusijas...