Iš paukščio skrydžio mano mintys,
keliai — smėlėtoje dykumoje, ir
kelių dydžio neišmatuosi — užpustytas
dingo bejausmėje erdvėje.

Neryškias pėdas priglaudė vėjas,
laikas apgaubė gaubtu storu —
nesvarbu, iki kol buvai nuėjus —
dabar kovoji su esamuoju laiku.

Niekada nepaliesi ateities,
ji pasidengs nakties šydu,
paslaptis sunyks — save teisi,
kodėl neišnyksti kartu?

Nemigo naktyse klajosi,
ieškodama lašelio šilumos,
kokiame taške suprasi ir sustosi —
žinai — neatrasi dykumos savos.

Neviltyje gulsi, neviltyje kelsi,
ne visada šypsanti saulė pasitiks,
lauksi nesulauksi minčių poilsio,
deja, jos tave dar kankins.

Siela gyva, dvasinis pasaulis neskurdus,
gyvenimo prasmę pildai savu
ar svetimu žodžiu,
stebi negyjančius laikmečio randus —
tu — smiltelė svetimos dykumos
ir nepakilsi su paukščių skrydžiu!