Žiūriu per akinius į žmones, kuriuose
Vieniša dvasia,
Neišsakyti žodžiai.
Matau vitrinose save ir suprantu,
Kad kažkur krentu —
Gyvenu nuobodžiai.

   Pried.:
  
   Laikas ateis, ir tu
   Kažką panašaus pajusi, broli,
   Tarp krantų
   Gyvenimo upės, nešančios mus į tolį.

   (Laikas ateis, ir tu
   Kažką panašaus pajusi, sese,
   Tarp krantų
   Gyvenimo upės, kuri mus neša.)

Vienatvė — tai vaistas ir liga vienu metu.
Niekaip nesuprantu,
Kas yra vienatvė.
O gal tai — tuščias kambarys, o gal — būrys
Įkaušusių draugų,
O gal — triukšminga gatvė.

Mes pasisveikinam ir klausiam: „Kaip laikais?"
Bet kitais takais
Mūsų mintys bėga.
Beprasmiškas žodis tuoj numiršta tyloje,
Tarsi žarija,
Įmesta į sniegą.

Vienatvė — tai nerimas, kančia ir nemiga,
O taip pat — jėga,
O taip pat — ramybė.
O gal vienatvė — dovana, o gal — bausmė,
Gal — gili prasmė,
O gal, tiesiog — tuštybė?

- 1993 -