Ėjome abu. Vilnelė ūžė ir tą ūžimą atkartojo mūsų širdžių dūžiai. Upė tekėjo neramiai, nes jai atrodė, kad esam uždari labai. Vilnelei tas netiko, norėjo atvirumo, kad būtume pilni vaiskaus darnumo. O mes, kaip du vėžliukai, tik galveles iškišę, bijome aplinkos tarsi pamišę. Jei tik galėtų, upė mus banga užlietų ir šarvus plėšte nuplėštų! Liktume nuogi, bet ir atviri, imtume alsuoti tikėjimu savimi. Vilnelė šėlsta, putoja, ji pikta, kad visiškai priešingai tebėra.

Ar mes iš tikrųjų tokie uždari, tarytum šuliniai, cemento pilni? Cementas sudžius, sukietės, ir nebeliks daugiau vilties, kad įmanoma išsiplauti, aukso smilteles išgauti. Vis dėlto, pabandykime jų savy paieškoti, nebereiks į pasaulį piktai šnairuoti.