Kai vėl pažvelgsi žemėn
nešamas svaigių minčių,
žinok, tai mes langinę atidarėm
jau užverstą šilkinių debesų.

Tada matyt galėsi dangų
kurį kadaise pardavėm kartu.
Jame palikome prisiminimą svarbų,
kuris padės mums neužmiršt draugų.

Galbūt kada užsinorėsi nusileisti,
juk nieko keista, jei mintis sena užgestų.
Tikėk, kad degančiom viršūnėm vėl galėsi sklęsti,
net jeigu vėjas vieną skriet paleistų.