Paskutiniai speigai piešia kontūrą šerkšno ažūrinį,
Iš skystų debesų dar šiek tiek pleiskanoja sniegu.
Gal ir tu supratai, kad pavasario mes nebeturime,
Kad išseko sula iki lašo iškart pas abu?

Ko kuities atminty lyg po sendaikčių pilną palėpę,
Atvirutės laiškai kur verti gailestingos liepsnos?
Mūsų šventės , džiaugsmai nekilnojami guli suplėkę
Ir aptraukė šilku voras aidą linksmiausios dainos.

Kur aš dėsiu tave, karoliuk iš pabirusio rožinio?
Ar pabūsi vedliu per vienatvės negyvas dykras?
Pažiūrėk, koks trapus žaižaruojantis kontūro grožis.
Nusišypsom abu - gal dar lašas sulos atsiras?