Lėke paukšte. Majava ana sparnais ir daboja, kur numeste sava spalvotų plunksnelų, kam jų intropyt davanų. Virš manį ana. Suspyne myslas. Visakas galvoj susjauke, a runkai pajaučiau margų plunksniotį. Gerai, kad nepalaidžiau, a tai būt darmai išmetūs paukšte gerų daiktų. Čiupinėjau margumus pūkelių ir skaitinėjau spalvų  rūnelas. Teip beskaitunt, lūpos instaise šypsnys. Nu, tadu ir pamįsliau – raikia ir kitus pralinksminte. Kad niekas neprapultų iš atmintes, ažrašiau. Aš ažrašiau, e jūs skaitykit.
Buva pavasaris. Daugybi liktarnėlių pražyda pakalėj kaštonai. Bitelas zuja iš gala galun. Na šitakia gamtas ažjudima, atsbuda ežiokų šeimyna. Patrauke anys pilva alkia numarint. Rinka visokias kirmeliotes. Trumpas kajalas ežiokų – grait jiem pasvarga keblinėt. Atradį senų lapų krūvų, unskase jon ir ažusnūda. Visi ežiokai parpe, pukšėja, tik mažasai daires akis išplėtis. Besdairydamas ažmate kaštonų gražybes. Teip rūpėja padabot in jas iš arčiau, ale kaip gi jas pasieksi. Šiteipos besvajojunt ažusnūda.
Kur būvus, kur nebūvus atskrida varna. Ažmate ana ežioka gražių svajonį ir jų pavage. Tuoj duj kaštona viršūnen. A ežiokas sapni visakų jaute. Ai, kaip jam pasdare markatna. Jėme šaukte. Vagilka rekinima išsigunda ir pati ažureke. Ir gavas, kaip toj pasakaj su varnu ir sūriu. Tik ne lape nusineše, e visa svajone paspyla un medžia. Negana ta, kaštonas teip persguna, jak visi žedlapiokai nulake žemen. Tas žedlapelių lietus pribudina ežiokų šeimynų. Anys pasrūže ir kreivom kajalam nupėdina par žedų marškų. Tik mažasai bais džiauges, kad dabartes gali padabot in grožį iš arte.
Tik niekam ne galvon neataja padabot aukštyn in medžių viršūnes. A ti atstika navatnas dalykas. Vietaj žedų liktarnėlių atlika tik knateliai, a te aplipį mažais, žaliais ežiokais. Matai, kų pridirba paslaidela varna. Svajones ana išmėte.  A svajones visadu panašias in tų, kena  anas yr.  Vat, na ta čėsa kožni metai ežioka svajonem paspuošia kaštonai. Rudenia sulaukį lakia anas žemen ir vis derina pargrįšt pas sava eželį.
Nu, a aš dekavoju pralėkusiai paukštei ažu gražių pluksniotį, katroj inskaičiau takį gamtas pažinimų. Gerai, kad vėjas jas nenupute, varna nepavage. A ir jūs dažniau padabokit aplinkas, maž pralaks to pati paukšte ir jum padavanas pluksnelų. Del perskaityma, nesukit galvas. Pa biškį spalvų rūnelas savaip kožnas vistek inskaitystat.