Išakijęs dangus godžiai geria suskilusią erdvę,
Į tave ir mane įklijuodamas trauklapį vėjo,
Gyslų kilimu dengdamas taip, kad per greit užsimerkiam,
Pasiklydusios durys nešaukia, tik šviesą išlieja.
Ir ištirpsta akmuo, sniegas krenta į plotį ir gylį,
Želia balta žole smulkūs poteriai pėdų vienutėse,
Semia lūpas užkimusios vėlės, todėl ir nelyja,
Tiktai bąla tušti kambariai, tiktai skauda truputį.
Ten kur tyli gegutės, kur laikrodžiai rodo ne žiemą,
Atitirpusiu skiemeniu varva nevaikiškos pasakos,
Dievo pirštas įsminga į merdinčią trauklapio dėmę
Ir nuspaudžia klavišą, taip trinamas laikas būtasis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-24 23:22:36
Tu nepyk, bet aš taviškius beveik visus įsimėgstinu net iki pabaigos neperskaitęs. Perskaitau po to :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-03-13 18:42:00
Gyvas, žodingas, prisodrintas metaforų, rimų įvairovės, minties gelmėn skandinantis.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-03-08 17:38:08
Tvirtai, vaizdžiai sudėtas puikus eil.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2013-03-08 16:10:03
Sudėstai įdomiai per trauklapį :))
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2013-03-08 13:13:07
Šaunuolė,patiko labai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-03-08 12:22:21
Puikiai :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-03-08 11:57:31
Puikiai!Priglausiu, kaip švytintis perlas
Anonimas
Sukurta: 2013-03-08 11:47:17
Fantastiškas!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-08 11:26:47
Išakijęs dangus godžiai geria suskilusią erdvę,
Į tave ir mane įklijuodamas trauklapį vėjo,
...ir taip impresionistine dvasia nuo dangaus iki žemės...atsiskleidžiama žmogiškoji gelmė... puikiai...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-08 10:52:24
Be galo puikios metaforos, tvirtas, kaip monolitas. Pagarba autorei.