Nu, sveiki visi! Mani pasiekė gundas, kad jūs, miestavi, tarmiškos kūrybos kankursų arganizujat. Misliju- kodėl gi ir man apie savo gyvenimėlį nepautaryc?
Esmi žmagus paprastas, jokių aukštų makslų neišėjys. Prauda, baigiau kažin kadu kolūkio brigadyrių kursus. Tokius per mus vadzina intaligientais. Tuos pacius miestavus pamėgdziodami.
Taigi sėdziu dabar pirkioj i daboju per lungų. Ė ti pliaupia kap iš viedro! Noriu išeic laukan i pakūryc, bet bijau čebatus sušlapc.
Dairaus aplinkui, po pirkių. Ir akis aškliūva ažu pačios undaroko. Ot, unksciau, sanyboj, kokius navatnas i patvarias drapanas ausdava! Itų undarokų jos moma mano tievo darytom staklėm išaudie! Gražiai išraštuitas visas, prauda, jau nunešiatas. Ale vis tiek, labai gražus padaboc.
Ale jūs daiktai miestavi, tai ne toki, kap kaimiški. Va, kad ir tie pacys čebatai mano dabariniai. Sūnus man juos iž Vilniaus atavežė. Sako, tievai, tik šiukštu, nesbostyk tu jais apsiavys, kai lyja, nes grait prakiurs. Man norėjos spjauc un padlago i sakyc- tai koki cia tava velnia čebatai, jei jais per lietų nemuožna vaikšcioc? Bet nepasakiau ito balsu, misliau- ažpyks, paskui nesuskalbėsiu su sūnum sava...
A kaimiškas daiktas,kad ir kokį paimtum- plūgas, viedras, lopeta, lenciūgas- šimtų metų troboj ar kur patvartiej naudingas būt!
Anava, ragiu- pačtorius ataina. Man pensijų atanešė. Šlubas dziedas, bet do pakruta, pakruta. Kap i aš. Gavys pensijų pavažiuosiu rajuono centran dviraciu. Nuspirksiu arelkos ir palaidokausiu biškį. Savo šnekų baigiu.