Spinduliai

Santrauka:
tiesiog traukinys ir žmonės - įlipa, važiuoja, išlipa
Traukinys pajudėjo. Peržvelgiau bendrakeleivius. Dėmesį patraukė mergina prie lango pačiame vagono gale. Šviesi jos suknelė beveik susiliejo su plaukais, kurie, apšviesti besileidžiančios saulės, atrodė rausvai auksiniai. Plaukuose švytėjo gyvi, linksmi spinduliai, jie žaidė aukso atspalviais ir šešėliais.Pro šalį lekiantys medžiai mėtė vis didesnius tamsumos debesis, bet spindinčios gyvačiukės įsigudrindavo dar ryškiau sušvisti tuomet, kai šešėliuotas ruožas atsitraukdavo.
Mergina tartum nežinojo, kad žaidžiama. Jos atvertos akys žiūrėjo, bet nematė. Arba jinai matė ne tai, kas beprotišku greičiu lėkė pro šalį. Ant jos kelių gulėjo atversta knyga, tačiau, kiek pastebėjau, rankos nepervertė puslapių. Akys žiūrėjo į tai, kas buvo kitur, ne čia, ne tame traukinyje, kuris, tik retkarčiais nervingai stabtelėdamas stotelėse, skubėdamas, kaukdamas nėrė tolyn - pro mėlynumu akinančius ežerus, tvarkingai sulanguotus laukus, banguojančias kalvų nugaras, vienišus drūtus ąžuolus vidury tuščių pievų, - bėgo skubėjo, šniokšdamas gal iš pasitenkinimo, gal iš piktumo, kad tenka bėgti ir bėgti - pro vaiką pakelėj, susikišusį pirštukus burnon ir spaudžiantį saujoje prakąstą obuolį, pro smagiai plevėsuojančius baltus skalbinius, išsipūtusius tartum burės, pro kantriai laukų platybėse tupintį rainą katiną, išsiruošusį medžioklėn, pro senukus, susėdusius ant suoliukų po langais, švytinčiais ryškiom pelargonijom... To-liau, to-liau, ir dar, ir dar, ir dar, vis tolyyyn, vis tolyyyn...
Pradėjo gesti rausvieji spinduliai, žaidę vagono lubose ir keleivių veiduose. Miškai tolumoj rodėsi vis juodesni. Lyg tamsos įžanga šniokšdamas neilgam įtraukė tunelis, o jam pasibaigus linksmąsias spalvas jau buvo pakeitę gedulingi violetiniai atspalviai. Dar pakako šviesos, kad matytume vieni kitų veidus, tačiau beveik visi nutilę žvelgė anapus stiklo, kažkur tenai, kur netikėtai ir lyg nenoromis pasislėpė saulė, kartu išsivedusi žaismingus spindulius ir blykčiojimus. Pamažu tartum rūkas, nematoma ir vis dėlto beveik apčiuopiama, radosi pilka prieblanda, iš pradžių tik pačiame vagono vidury, paskui paliesdama jau ir palanges. Ilgiausiai toje pilkšvoje vakaro šviesoje bolavo veidai tų, kurie sėdėjo žvelgdami vakarų pusėn. Jie tapo matiniai, keistai iškreivinti prabėgančių sutirštėjusių šešėlių, sustingę ir nejudrūs tartum kaukės.
Vėl pažvelgiau merginos pusėn. Beveik nenustebau, suvokęs, kad ji atrodė net nepajudėjusi. Už lango strimgalviais ritosi jau kiti, visai kiti vaizdai, o ji tebesėdėjo tokia pat rami, įsmeigusi akis į kitiems nematomą pasaulį, nieko nematanti, negirdinti ir, rodėsi, net nejaučianti. Vis taip pat atversta knyga. Vis toks pat šviesus nežemiškos būtybės įspūdis. Prieblandoje jau nebemačiau, kokios spalvos suknele ji vilkėjo, tačiau galėčiau prisiekti, jog suknelė švytėjo. Visai kaip ir jos plaukai. Saulei nusileidus, prigesus visut visoms spalvoms, ryškiai tebešvietė - ne, ne spalva, o kažkokiu nesuvokiamu švytėjimu - tebesėdinčios prie lango merginos plaukai. Tarsi išdykaujantys spinduliai būtų pasilikę juose. O gal tik man taip pasirodė?
Ir dar, ir dar, ir dar.. tolyyyn, tolyyyn, tolyyyn... Nebeliko vaizdų už stiklo, tik rėžė ausis garsai. Užsidegus vagone šviesoms, visi kartu suklego keleiviai, tartum gėdydamiesi savojo iškilmingo tylėjimo leidžiantis saulei. Keliaujantieji subruzdo, kažkur skimbtelėjo krintanti moneta ar raktas, sušnaro popierius, subraškėjo plastmasės maišeliai, pakvipo apelsinais... Begėdiškai garsiai nusijuokė būrelis merginų, sududeno žemais balsais netoliese sėdintys vyrai, atsklido spiegiantys ir aikštingi pavargusių vaikų balsai. Kažkas kažką plėšė, kuitėsi, vaikščiojo, ieškojo, kraustinėjo didelius ir mažus krepšius, čežėjo laikraščiai, spragsėjo rankinių sagtys, padvelkė atverto lango vėsa...Triukšmas liūliavo ir visai netrukdė; jaučiausi atsiribojęs nuo visų ir nuo visko, tik klausiausi, kaip bilda traukinio ratai , bandydamas susivokti, kokią gi melodiją galima būtų pritaikyti jų dundėjimui... grimzdau į bruzdesį, jausdamasis neturįs su juo nieko bendro, neturėdamas nė menkiausio noro ką nors kraustyti, kažko ieškoti, valgyti ar skaityti... Vis labiau įsiklausydamas į traukinio ritmą jaučiausi esąs ypatingas, nepaprastas keleivis… Ūkaudamas ir dundėdamas mane nešė patsai gyvenimas, ir aš pasidaviau tam ritmui... tam vienodam migdančiam bildėjimui...
„ ... ūnai! - išgirdau gąsdinantį balsą iš aukštybių. - Traukinys stovi vieną minutę.” Ak, tai manoji stotelė! Čiumpu savo kuprinę, suglemžiu striukę, skaudžiai užsigavęs į duris paskutinę akimirką iššoku iš traukinio, ir jis, neįtikėtinai garsiai trimituodamas ir šnypščiodamas, skubiai nulekia tolyn. Dar nelabai susivokdamas žiūriu į apšviestą paskutinįjį vagoną, kuris greitai dingsta man iš akių, palikęs gerai pažįstamą, bet neapibūdinamą aitrų kvapą ir vis silpstantį bildesį.
Aplinkui visiška tamsa. Ne, bėgiai apšviesti, bet man jų nereikia. O ten, kur turėčiau eiti, - juoda ir neaiški siena. Kur aš? Ką man daryti? Kodėl aš čia? Baimingos mintys pralekia greičiau nei traukinys, ir aš akimirką pasijuntu esąs pamestinukas pasaulio platybėse, mažas savęs nesuvokiantis taškelis be krypties, be tikslo, be valios... Tada ateina aiškumas. Vidinės tamsos minutė dingsta, ir aš jau žinau, kas esu, ko čia važiavau, kurlink man eiti. Tamsa prasisklaido, ir aiškiai matau pažįstamus klevus, pro juos nuvingiuojantį kelią, tamsuojančius namus. Tačiau eiti negaliu. Žingsnio žengti neįstengiu.
Kas atsitiko? Ar aš kažką pamiršau? Ar ką nors padariau ne taip?
Ko man taip neramu?
Tamsoje sušnara medžiai, sugirgžda didžiojo klevo šaka. Suprantu, kad laikas eiti. Nieko, matyt, nepamiršau. Tiesiog užliūliavo kelionė. Dažnokai taip būna. Lėtai velkuosi striukę, užsimetu kuprinę. Eiti laikas! - pyktelėjęs sakau sau. Čia manoji stotelė, pagaliau atvažiavau ten, kur reikia, kur esu laukiamas, ir kvailystės kažko delsti, ieškoti nepametus.
Pasuku į tamsą. Žvarbokas vėjas nutvilko kaktą, sušiaušia plaukus. Ak, štai kas! Plaukai... ta mergina… mergina auksiniais plaukais... mergina iš paveikslo.. ne, ji sėdėjo prie lango... spinduliai žaidė su ja... tai aš žvelgiau į ją lyg į paveikslą... ar ji tikrai buvo? gal aš susapnavau?.. rausvą auksinį švytėjimą... saulės blyksnius ant jos veido, ant šviesios suknelės... o juk ji nepasidavė tamsai!.. visi papilkėjo, o nuo jos tebesklido švytėjimas... iš paveikslo jinai ar... iš kito pasaulio?.. ką matė jos akys? į ką taip susikaupusi žvelgė ta auksaplaukė?.. ar ji.. ar ji tikrai buvo?
Turiu sustoti. Taip. Turiu suprasti. Čia pat, kelio vidury.
Mes važiavom kartu. Gal vienintelį kartą man buvo duota galimybė sutikti pasaulį, ištisą pasaulį, kurio verte ir grožiu nė kiek neabejojau, kuris švytėjo joje. O aš? O aš pramiegojau!
Iš tamsos atskridęs bloškia man į veidą šaltas klevo lapas.
Ir štai aš bėgu tamsoj, plakamas vėsinančio lietaus ir vėjo, bėgu paskui spindulį, klupdamas ant geležinio kelio...
O traukinys vis tolyyyn, tolyyyn, tolyyyn...
malaja

2006-08-06 15:44:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-08-07 21:22:55

Tikrai puikus stilius. Tekstas mane apglėbė ir nunešė su savimi. Tas tunelis lyg tamsos įžanga- super. Ir visa ta pastraipa man labai. Tapybiška, ryški, kelionei suteikianti platesnę prasmę...
O pabaigą, manau, būtų galima tobulinti. Ar ne per daug tų retorinių klausimų? Ar neužtektų vienos užuominos, kad jis nešiosis tą paveikslą ilgai, gal net visą gyvenimą?