Kai per naktį nusimetam sutemas vilnos šiurkštumo,
Iškapojam save iš pajuodusių sapno paveikslų,
Kai nelieka vandens, tiktai ledas, pridengiantis kūną,
Be šakotos erdvės, kuri į save įsileistų.

Kuri nemarintų, tik glaustų rankas,  kur dar niekieno
Neiškvėptas oras, kur dar negalioja taisyklės,
Kol dar tuščia skliaute, tiktai kalas pro sutemas sniegas
Ir atsimuša veidas, numiręs šią naktį į stiklą.

Kol dar nemeluojam, kol amžinas priesakas lūpoms
Užgesti prieš žodį, kai įpila maldą, bedieviškai
Užsimerkti ir eiti, jau nesančiu tiltu, prieš upę
Atsiklaupti ir šauktis per amžius numirusio tėvo.

Gal dar šauktis savęs, suledėjusiais priešpilnio žingsniais
Trupa vandenys, sminga į odą ir šąla po žodį,
Po širdį, po nemigą bloškia ir žemėje tvinksi
Iškapota mėnulio žaizda, patekėjus virš sodo.