Gal jie ir dievai

Su tavimi sveikinasi, jau nesijuokia ir neklausia ironiškai: ar spėsit...? Spaudžia tvirtai ranką, o jeigu būtų su kepurėmis, gal ir jas nukeltų. Kodėl gi ne? Juk jau atlikai tai, kas neįmanoma. Tavo ir kitų dėka didelis ponas laimėjo lažybas, nors visi sakė gerai suprantantys, blaiviai mąstantys, kad tai neįmanoma.
Tačiau tu gerai žinai viso to kainą. Ir kai jie šoko už save ir už tave pergalės šokį, tu gulėjai paslikas, ilgai negalėdamas net pažvelgti į tai, kas vakar tapo žygdarbiu. Jau vakar panašėjai į  klipatą  iš „Dievų miško“. Tik klausimas ar iš „dievų“? Iš „miško“, gal tiksliau – „tundros“, tai galbūt... Tačiau jeigu pažvelgti kitaip į tuos, kurie lažinosi. Pagaliau - į save, pardavusį jėgas, blaivų protą, leidžiant baimei įkinkyti į vežimą pavadinimu „ o išgyventi tai reikia“, tarsi ir suteiki jiems tą nepelnytą šlovę. Ir jie šoka laimingi, patenkinti aplink didelę malkų krūvą, liepsnojančią ugnimi, kuri siekia dangų. Toji malkų krūva pavadinta aukuru, ant kurio dega tavo liekanos...
Kai buvai paskelbtas nugalėtoju, o gal ir nugalėtuoju, pagaliau atsipeikėjai. Tuomet prisiekinėjai sau: viskas, daugiau ten nedėsiu kojos, net pėdos ar mažojo pirštelio... Tą akimirką jau tareisi suradęs laisvės raktą, atvėręs duris į nežinomybę, kuri labai viliojo, tačiau, nors ir nenorėjai pripažinti, dar labiau baugino. Nežiūrint visko, kartą ir dar kartą, ir ne vieną dieną net riksmu išpažinai: nevergausiu!
Ir štai vieną rytą, vieną iš tų atgaivos ir laisvės kvapo pripildytų, suskambėjo varpeliai. Pažvelgei pro langą, o ten stovi vežimas. Išgąsčio kupinom akim puoli ieškoti tų laisvės durų, kurias suradęs labai gerai supranti, kad jos nenumaldomai tolsta jau blėstančioje šviesoje. Įtempęs visas jėgas dar pasiektum jas, dar spėtum įkišti bent pėdą, neleisdamas joms užsitrenkti, o tuomet... Tačiau pajunti nesuprantamą jėgą ir, traukiamas jos, atsigręži. Kambarys tarsi rūke, tačiau jame stovintis stalas – labai ryškus, tarsi spindėtų auksu papuoštas aukuras. Tik ant jo nematai jokios šviežios aukos, išskyrus paskutinę apdžiūvusios duonos riekę. Pasirodo, aukuras, kuriam vis dar tarnauji, kaip ir daugelis, kurie šventai laikosi šios tarnystės, praktiškai tuščias. Jis reikalauja naujos aukos.
Greitai žvilgteli laukan, ten, kur skambėjo varpeliai. Vežimas vis dar stovi, įžūlumu ir puikybe papuoštas, nauju užrašu įprasmintas: „kur gi tu dingsi...?“
Lapkritis

2011-08-17 21:10:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2011-09-18 20:35:42

Puikus tekstas.

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-08-17 22:18:04

Tekstas labai išraiškingas, skaitai, o galvoje žodžiai dėliojasi jau su intonacija. Nepilkas.

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2011-08-17 21:28:05

Įdomiai sudėliota (man kažkiek primena, Pelėdos rašinius, nes yra ir vežimas ir klipata... :)

Vartotojas (-a): Prozaikas

Sukurta: 2011-08-17 21:20:07

O gal ir ne dievai, gal juos tik tokiais laiko, kilo mintis perskaičius.
Daugelis raidžių šiam mažam tekstuke geba paliesti. Ir tai, kad parašyta kaip ir antruoju asmeniu, čia nepamainomai tinka.
Patiko. Gal daugiau tai, kaip išvedžiota viskas, bet vis vien patiko.