Gegužės saulutė kaitino vis linksmiau. Žiedeliai merkėsi vienas po kito. Jie rąžėsi ir skleidėsi.
  Nenuoramos šlaito gyventojai sukruto džiaugtis. Juk jų, o ne kieno kito žemuogėlės pačios skaniausios šiame miške. O šįmet, matosi, bus gausybė uogelių.
-Niam, - sumurmėjo šliauždama vynuoginė sraigė Izolda. - Jei tik nušliaušiu pirma, pranešiu džiugią naujieną boružėlei Marytei.
-Chi, chi, - nusijuokė vabaliukas Itas. - Kol nušliauši, žemuogėlės prinoks.
Atliuoksėjo ir kiškelis Jumas.
-Aš taip laukiau, taip laukiau vasaros. Tas mūsų raudonas skanumėlis.
  Jo balse buvo pasididžiavimas.
-O drugelis Koris visą rytą džiaugsmingai šokdino peteliškę Molę, - išdavė skruzdė Taja. - Koks gražus šokis pasklido žiedeliuose, ai, ai.Tai gėrėjausi, net šapelį pamečiau.
Visa pieva šnarėjo džiugesiu dėl būsimų uogelių. Saulė padėjo skleistis, ryto rasa juos girdė ir prausė, o bitelės pureno ir džiovino galvytes.
Voverytė Jonė skubinosi ruošti smilgas žemuogėlėms. Juk šeimyna žiemą prašys kvapnios arbatėlės. Gers, vasarą jaukiai prisimins.
Praėjo viena, antra, trečia savaitė.
-Noksta, - kuždėjo boružėlė Marytė kažkur nuklydusiai vynuoginei sraigei Izoldai.
-Kokios jos didelės ir sunkios, - sukosi drugys Koris su peteliške Mole.
-Stebėkit, šitame gale jos didesnės, - nenustygo kiškutis Jumas.
Jis be perstojo liuoksėjo ir tikrino žemuogėlių plotus.
Skruzdė Taja, nešdama šapelį, šaukė voverytei Jonei:
-Drauguže, atrodo, šią žiemą arbatėle ir svečius, ne tik šeimyną vaišinsi.
Kiek gyvumo ir džiaugsmo knibždėjo šlaite, saldžiosioms žemogėlėms nokstant.
Vieną rytą smagiai nulijo. Niekas iki pietų nosies neiškišo. Vakarop gyventojai patraukė uogyčių tikrinti: ar lietutis nenubarstė.
Įsivaizduokit, tik kur- ne- kur raudonavo mažyčiai taškeliai. Kur pasislėpė uogelės?
Sraigė Izolda pastebėjo begalę pėdučių.
-Kas gi čia išmindė? Pasekite tomis pėdutėmis, - pasiūlė draugams.
Skruzdė Taja, drugelis Koris, Plaštakė Molė, kiškutis Jumas, boružėlė Marytė, voverytė Jonė nusekė jomis iki pat pamiškės.
O ten, parietę po savim kojeles, ant vos pradžiūvusios žolės, sėdėjo berniukai ir mergytės. Jų akutės spindėjo, o veideliuose švietė sočios šypsenos.
Ir tik raudoni pirštukai ir kvapnios burnytės išdavė, kur nukeliavo šlaito žemuogėlės...
-Eime, pasakysime vynuoginei sraigei Izoldai, - kumštelėjo kiškutis Jumis voverytę Jonę. - Papasakosime kiek džiaugsmo mūsų uogytės vaikučiams atnešė.
Ir šlaito gyventojai tyliai pasitraukė.
Dar ilgai aidėjo kvapnus vaikučių juokas.