O aš, kai mažas buvau,
Sakydavo man giminės,
Kad girsiuos kol burna išpus.
Sakydavau, kad aš, už dangų viršesnis kol,
Motina per kupra davė.

Ir prasidėjo tada vėjo gūsiai,
Daužiau aš langus.
Nereik man, motinėle, daugiau jokių pagyrų,
Nes gyriaus, gyriaus kol burna išpuvo.

O gaudavau galvon, ne iš kirvio,
Ir ne iš botago.
Iš telyčios uodegos.
O, motuže, pasakyk už ką!

Girtis reikia, nes dūšia nebesidžiaugs
Jau nė jokiu biesu.
Gyriaus, gyriaus kol burna išpuvo.

O už ežero, kur girios ošė,
Radau motušėlės burną,
Tokią, kokia buvo.
Bet ana pražuvo.

O dabar man Lietuvoj, nėr nei vietos,
Nei kampelio.
Senis su protezais,
Kur ans reikalings?