Kaip ir kiekvieną gražią vasaros dieną Onutė žaidė sode. Mergaitė suposi ant sūpynių, „kepė“ smėlio pyragus, turškėsi baseinėlyje ir savo lėlei Marcelei kasas pynė. Onutei maudantis Marcelė sėdėdavo ant minkštos kvapnios žolės, stebėdavo mažylę žaidžiant ir mąstydavo apie tai, kas dedasi aplinkui. Šiandien mūsų kvailutė Marcelė vilkėjo žalią su baltais taškiukais suknelę, plaukai – gumele surišti į uodegą, o skruostukai nuspalvinti rausvais Onutės mamos akių šešėliais.

Nei Onutė, nei Marcelė nepajuto, kai ėmė leistis saulutė ir po truputį dangaus skliautan žengė vakaras. Debesų takais jau bėgiojo paskutiniai saulės spinduliai, kai Onutei mama liepė eiti vakarieniauti. Mergaitė dar gerą pusvalandį ožiavosi, vėliau išlipo iš baseinėlio, užsimetė ant pečių rankšluostį, įsispyrė į šlepetes ir patempusi lūpą nušlepsėjo į kambarį. Marcelė taip ir liko sėdėti ant žolytės. „Ei, Onute, mane pamiršai!“ – stūgavo lėlė, tik gaila, kad niekas jos negalėjo girdėti.

Po truputį kiemo pievelę nuklojo drėgna rasa, Marcelei darėsi šalta ir žvarbu: „Brr, niekas manęs nepasigedo, niekam manęs nereikia...“ – drebėjo ir kaip sena bobutė dejavo lėlytė. Retsykiais ji atsigręždavo, kad galėtų pažvelgti pro langą į prie stalo vakarieniaujančią Onutę su tėveliais, ir vėl nusisukusi mintyse skaičiavo avytes. „Vis kažkoks užsiėmimas... Penkiasdešimt, trisdešimt du, keturiolika, trys, šimtas...“ – mąstė Marcelė ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad jai nesiseka skaičiuoti.
– Ūkūk! – sublizgo kažkieno akys už krūmo pievelės pakraštyje.
– Oi, kas tu? – išsigando Marcelė.
– Ša! – atsiliepė balsas krūmuose.
– Išlįsk, aš tavęs nebijau! – greitai šūktelėjo lėlė, nors iš baimės visa drebėjo. „Turbūt čia koks nors pabaisa, ims ir suvalgys dabar mane pasigardžiuodamas, kaip Onutė valgo močiutės kotletus!“
– Uilagen!
– Kokia čia keista kalba kalbi? Gal, gerbiamasis, prisistatysi? – sukryžiavo rankas ant krūtinės Marcelė.
– Use sakuinreB sakutškrivtA... – tyliai iš pakrūmės atsiliepė nepažįstamasis.
„Tai keista..“ – lėlytė nesuprato, kas ten pakrūmėje nesąmones burba. Ji supyko ir nusisuko į kitą pusę.
– Atsisuk! – keistuolis šūktelėjo normalia žmonių kalba.
– Atsisukau. O dabar išlįsk! – Marcelė atsigulė ant rasotos žolės, nubraukė nuo veido iš siūlų pagamintus plaukus ir rankomis pasirėmė veidą.
Iš pakrūmės išlindo skudurinis berniukas. Atrodė jis keistai: stovėjo ne ant kojų, o ant rankų, susitaršę plaukai buvo žalios spalvos, nosis panaši į buroką. Akys – truputį žvairos ir blizgėjo todėl, nes vietoje normalių akių buvo prisiūti du žaižaruojantys kristaliukai.
– Oj! – spygtelėjo Marcelė. – Kas tu?
– Aš.
– Kas tas „aš“?
– Berniukas Atvirkštukas.
– Kodėl?
– Todėl, kad mane tokį pasiuvo.
– Tu keistas.
– Žinau.
Tyla. Danguje spindi žvaigždutės, mėnulis ryškiai apšviečia pievelę, kurioje kalbasi dvi lėlės. Berniukas Atvirkštukas stovi ant rankų, o Marcelė guli ant pievutės ir mąsto: „pirmą kartą tokį keistuolį matau...“.
– Iš kur tu? – prabyla Marcelė.
– Iš ten, – berniukas pakelia vieną ranką nuo žemės ir pasikrapšto nosį.
– Iš nosies?
– Ne.
– Tai iš kur?
– Iš dangaus.
– Tu negali būti iš dangaus.
– Kodėl negaliu?
– Nes danguje yra tik tie gelsvi žiburėliai.
– Netiesa.
– O kas tiesa? – visiškai pasimeta Marcelė.
– Tai, kad aš iš dangaus.
– Kaip čia atsiradai?
– Nukritau nuo debesies.
– Grįši dar namo?
– Grįšiu.
– Kaip tavasis dangus atrodo?
– Rudas.
– Dangus negali būti rudas.
– Ot ir gali! – maivosi Berniukas.
– Kas danguje gyvena?
– Lėlės ir siuvėjos.
– O kodėl tada tu ne danguje?
– Nenoriu.
– Aišku, – susimąsto Marcelė. – O kaip ten viskas tam danguje yra?
– Atvirkščia. Atvirkšti namai, medžiai, lėlės ir žemė.
– O kaip jūs ten, danguje, gyvenate?
– Atvirkščiai. Viskas labai paprasta – viskas aukštyn kojomis arba atbula.
– Ar jūs meluojate?
– Ne.
– Niekada?
– Niekada niekada, – galvą papurto Atvirkštukas.
– Bet man atrodo, kad tu man dabar meluoji.
– Meluoju.
– Visiškai susipainiojau – atsidūsta Marcelė.
– Aš irgi. Pavargau.
– Tu nepavargsti taip gyventi?
– Ne.
– Kodėl tada ką tik sakei, kad pavargsti?
– Sakiau.
– Keista... – akis varto Marcelė.
– Visiškai ne.
– Kokia kalba tu su manimi kalbėjai?
– Atvirkščia.
– Iš kur taip moki?
– Iš niekur.
– Mane išmokinsi?
– Ne, – vėl nosį pakrapšto keistasis.
– Kodėl tu nemiegi?
– Nes dabar naktis.
– Bet naktį visi ir miega.
– O aš miegu dieną.
– Danguje yra diena?
– Yra.
– Nusivesi mane į dangų?
– Ne.
– Kodėl?
– Nes tu ne atvirkščia.
– O jeigu tokia būčiau?
– Tada nusivesčiau.
– Papasakok man daugiau apie dangų, – užsisvajojo Marcelė.
Berniukas Atvirkštukas pradėjo pasakoti apie siuvėjas, kurios lėles siuva tuo adatos galu, į kurį reikia verti siūlą, apie kitas atvirkščias lėles, apie medžius, kurie į debesis į augę šakomis ir lapais, o šaknys styroja į viršų, apie namelius, kurių stogas yra pamatas, o pamatas yra stogas... Atrodytų viskas dar paprasta, tik aukštyn kojomis, bet tai – ne viskas. Visos lėlės ir siuvėjos rengiasi, kalba, elgiasi ir gyvena atvirkščiu gyvenimo būdu.
– Kodėl jūs taip gyvenate? – susidomėjo Marcelė.
– Todėl, nes taip įdomu.
Netrukus ėmė švisti, rytinė rasa vėl nuklojo kiemo pievelę, o Berniukas Atvirkštukas staigiai spruko į pakrūmę. Marcelė sušuko jam pavymui:
– Ar tu dar ateisi?
– Ne!
– Kodėl?
– Todėl, nes tai buvo tik tavo sapnas!
Marcelė pramerkė akeles ir pamatė, kaip Onutės mamos automobilis įrieda į kiemą. Lėlytė net nepajuto, kad visą tą laiką ji miegojo, ir nėra nei jokio Berniuko Atvirkštuko, nei jokio Atvirkščio pasaulio!