Niekas, o niekas neįsiraus į mano sielą
ir nematys kokios spalvos ten saulė kyla.
Tiesiog spalvingai būna švyti, dega
o neretai jausmai pavirsta į stiklinį ledą.

Ir nieko nėr geriau už meilę sau pačiam,
apdovanoji širdį smulkmenom mieliausiom.
ir vėl sakai : ”Gal tai jau per gerai?”
tuomet nuskurdini save, lieki it vargšas
Kaip elgeta centrinėj miesto gatvėj
sužvarbusiomis rankomis maldaujantis paguodos.

Ir kaip save suprasti, kai sieloje tamsu, šviesu...
kai saulė kyla, leidžias...O man baisu.
susprogsiu ar sudušiu, o po to...
galės kiti surinkt mozaiką iš mėgstamų dalių.

Kas šypseną gal pasiims, kas lūpas
kas menką šypsnį įtalpins į puošnų rūbą.
O meilės vergė – širdis nenuoramioji
Lai dulkėmis pavirs – nebuvo Mylimoji!