Santrauka:
Rytų aukštaičių - uteniškių tarmė
Žmogus doras, linksmas, drūtas,
Kalnai, lobai ir pakriūtas,
Ažerų, kaip pribarstyta,
Mirksta raistas vienas, kitas,
Pušys tiesias, kaip gija - ( tiesios)
Va tokia Aukštaitija.
Na kalniuka un kalniuka
Kelią vingiai kyla, suka,
Uot važiuot tinai patieka,
Pats krinti, a dūšia lieka.
Maš nebuvis? - Pamegink.
Nuredėk to kraštą link.
Nars pardaug mašinų zuja -
Vainikuotų medžių skujas,
Vėjai, undenys, žalynai
Orų lingvina, gaivina.
Kadu miestan sugrįžti,
Kuom dūsuot toj sumaišty?
Uliot brukavotais srautais
Patogiau, ale išrautas
Šilagelas neprigija,
Ažtat priežady žarijas
Ir sani, mieli daiktai
Vis sapnuojas nelauktai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-01-26 19:02:34
Man, kaip aukštaitei, tai, oi kaip širdį paglostet :-)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-26 16:08:55
Puikiai nuplaukė, tikrai dūšia lieka tam krašte.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-01-26 14:02:31
Supratau ir aš, turiu ten Aukštaitijoj aukštai draugę, tarsi su ja pakalbėjau...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-01-26 13:48:08
Miela, gera mūsų Aukštaitijoj. Ir dūšia tinai lieka.
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2011-01-26 13:33:47
Taigi, va, nušokam na Labanora kalnalių net Kaunan, ale dušias lika tinai. Nuostabiai sudeliojai.Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-26 13:09:55
A ka kitaip parašysi iš Aukštaitijos kraujo.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-01-26 08:59:31
Mysliu, kad šitam ailiukan sudėta visa sėliškųjų žemių aukštaičia dūšia. Ir kiek pasgraudenanti ir grožę jieškunti, ale ir linksmuoliška. Patika.