Pro pravirą didįjį langą įskrenda laumžirgis
plaka stiklą sparnais – toks garsas
lyg popierėlį saldainio saujoje spaustum

Tėve – klausiu – kodėl
Žinau, neatsakys – akys ramios ir šaltos

Daug čia mūsų su tuo pačiu klausimu
plastikiniais vamzdeliais išpuoštos
padurkais šluoja koridorių

Tarpkojais marškos it vėliavos plazda
kiekvienas žingsnis – pergalė

Kuo nusidėjai – paklausia
o aš tarsi tyčia nieko nepamenu
net nežinau kas ta nuodėmė

Nuo durų iki tualeto – trisdešimt žingsnių
lig didžiojo lango – dvylika iki posto – septyni

Trakšteli kunigo pirštai – jam nuobodu
jis leidžia neprisiminti paliečia kaktą
įspraudžia kažką tarp dantų gal saldainį

Laumžirgis čeža garsyn
lig didžiojo lango dvylika žingsnių

Man laikas –
sakau –
laumžirgį reikia išleisti