Grynosios emocijos ant stalo krašto su giluminiais juokais ir dūriais. Kartais bando nušokti, kartais išbando. Tada vėl užsilipa ir laukia pilnaties. Taip iki ryto. Rasoj vis tie patys nauji laikai bėginėja. Plonos trumpos kojos. Gerai įtrypus rasos keičia spalvą ir skonį (bene naujas sunkimo pobūdis). Lietūs atplaukia pilkais debesimis, išplauna senomis rankomis, o tada girdi, kaip tuksi geniai kažkur į galvą ar duris.
Pievos žalmargėm sutūpusios atrajoja tradiciškai, sakytum, prieš miegą apie visus ar kitus. O žemė turi rankas, sviedinuką ir žaidžia paromis į dangų ir atgal, o jei sugauni – vis tiek atgal mesteli ir žiūri kaip skrenda.